ŠVEICARIŠKAS ATVIRUKAS: KOPIMAS Į NIESEN VIRŠŪNĘ
Jeigu kas būtų anksčiau paklausęs, kaip aš įsivaizduoju Šveicariją, turbūt būčiau nupiešusi tokį paveikslą: dangaus žydrumo ežeriukas tyvuliuoja apsuptas žaliuojančių pievų ir snieguotų Alpių, gal dar kelios karvytės ganosi šalia ir koks nedidelis kalnų miestukas stūkso netoliese. Būtent tokias Šveicarijos nuotraukas pirmiausia meta „Google“ paieška, taip ji vaizduojama atvirukuose ir kelionių knygose, tokia ji užfiksuota ir daugelio mūsų galvose.
Tačiau pirmoji mano pažintis su Šveicarija nebuvo visiškai „atvirukinė“: keletą dienų praleidau tyrinėdama Ciurichą, o tuomet vykau žygiui į Šveicarijos nacionalinį parką. Ciurichas, nors ir labai vaizdingas, žaliuojantis ir kalnų apsuptas, visgi yra civilizacijos gerokai paliestas miestas. Tuo tarpu laukinė Šveicarijos nacionalinio parko gamta paliko neišdildomą įspūdį, tiesiog tai nebuvo tas klasikinis šveicariškas atvirukas. Tad tik pradėjusi kopti į Niesen pamačiau tokią Šveicariją, kokią ją įsivaizdavau prieš čia atvykstant.
Žygis į Niesen viršūnę
Niesen viršūnė stūkso greta Tuno ežero (lake Thun) Berno Alpėse, Berno kantone, apie 60 km nuo sostinės. Iš Ciuricho pro Berną būtent ir atvykome – kelionė traukiniu truko mažiau nei 2 val. (vykti reikia iki Mülenen/Niesenbahn stotelės). Saulėtą sekmadienio rytą Mülenen kartu su mumis išlipo nemaža grupelė žmonių – prie funikulieriaus, kylančio į kalną, iš karto susidarė eilutė.
Mums bilietus pavyko įsigyti vienoms pirmųjų, visgi keltuvas tik vienas ir galimybės jo ribotos – teko kiek palaukti. Raudonas funikulierius kelia iki pat viršūnės (Niesen Kulm) arba pusiaukelės (Schwandegg) – mes nusprendėme išlipti pastarojoj. Žinoma, galima ir visą kelią kopti patiems (arba visą kelią kilti keltuvu), bet 4 val. žygis nuo Schwandegg iki viršūnės bei atgal pasirodė įkandamas ir pakankamas.
Kelionė Mülenen–Schwandegg–Mülenen žmogui atsieina 38 CHF (apie 35 Eur, bet, pavyzdžiui, su Swiss Travel Pass taikoma 50% nuolaida; visas kainas galite pasitikrinti čia), ir trunka gal kokių 15 min. Tiesą sakant, į laiką nelabai kreipiau dėmesio, nes visą laiką spoksojau pro langą. Vaizdai kylant atsiveria puikūs – keltuvas tarsi sklendžia tarp medžių viršūnių, virš upės ir pievų.
Schwandegg dauguma keleivių perlipa į kitą funikulierių ir tęsia kelionę. Tuo tarpu mes iki viršūnės toliau žygiavome pėstute – iš pradžių per mišką, vėliau jau per plyną kalną. Apačioje atsiveria žydrutėlis Tuno ežeras ir aplink jį įsikūrę miesteliai – Interlakenas, Špycas, Tunas (skamba kaip kokie nykštukų vardai, ką? :)). Na ir žinoma – aplinkui išdygusios dešimtys mažesnių ir didesnių kalnų viršūnių: vienos dar žaliuojančios, kitos – rudeniškai pageltusios, trečios jau ir sniegu padengtos.
Pietūs kalno viršūnėje
Kopimas į Niesen viršūnę mums buvo antras iš eilės – dieną prieš tai žygiavome Šveicarijos nacionaliniame parke, tad šioks toks nuovargis buvo pasiteisinimas, kodėl kopiame lėčiau nei kiti žygeiviai. Kad šveicarai yra puikūs kopikai į kalnus, jau žinojome. Tačiau kai pakeliui į Niesen mus aplenkė pusamžė moteris su dviem trumpakojais kudliais ir kelios šeimynos su pampersus dar nešiojančiais vaikais, pagalvojome, kad to jau per daug…
Žygis iki Niesen Kulm mums truko apie dvi valandas. Viršuje nusprendėme kiek pailsėti ir pasistiprinti – čia įrengtas viešbutis su restoranu. Kokioj kitoj šaly į tokią maitinimo įstaigą tikrai neičiau, nes būčiau įsitikinusi, kad kainos bus nenormalios. Šveicarijoj kainos ir taip nemažos, bet užtat visur panašios – štai ant kalno viršūnės galima papietauti už 15-25 Eur (t.y. panašiai kaip ir mieste). Pati sukirtau Rösti – tokį didelį stambiai tarkuotų bulvių blyną su sūriu ir daržovėmis bei išgėriau kavos su kalnu plaktos grietinėlės – aplinkui ją gėrė nemažai šveicarų, tad ir man reikėjo išbandyti. Verdiktas: blynas buvo sotus ir skanus, plaktos grietinėlės galėjo ir nebūti.
Kelionė žemyn
Po pietų pradėjome leistis žemyn: reikėjo pasiekti Schwandegg, nuo ten vėl sėsime į keltuvą. Leidomės kita kalno puse, nei kad užlipome: šis kelias ilgesnis, bet vaizdai taip pat visai kiti. Iš pradžių galima vėl matyti kraštelį Tuno ežero, vėliau kelias vingiuoja pieva apaugusiu kalno šlaitu – apačioje žaliuoja ir geltonuoja miškai, teka upeliukai, o kalnų slėniai nusėti nedideliais miestukais.
Iki Schwandegg žygiavome vėl apie dvi valandas – leistis žemyn gerokai lengviau, bet po kiek laiko keliai jau pradeda linkti. Prie keltuvo vėl sutikome nemažą grupelę žmonių – reikėjo laukti apie pusvalandį. Per tą laiką pabendravome su čionykščiu darbuotoju: tas kiek nustebo, kad mes užsienietės, mat dauguma turistų čia yra šveicarai. Pasak jo, pritraukti daugiau užsienio turistų į Niesen nėra poreikio, nes nėra ir galimybių: tuomet reikėtų daugiau keltuvų, o ir kalno viršuje vietos yra ribotai.
Šveicarijoje yra nemažai tų „atvirukinių“ turistinių vietų, kur vyksta dauguma užsieniečių, į kurias veža kelionių agentūros, apie kurias galima rasti daugiausia informacijos kelionių knygose ir bloguose. Bet ieškant daugiau autentikos, siūlyčau vykti ten, kur vyksta patys šveicarai. Gražių vietų šalyje yra be galo daug, o įvairiausių maršrutų galima rasti internete (pavyzdžiui, čia ir čia).
Žemyn nusileidome kaip tik tuo metu, kai iš stoties išvykinėjo mūsų traukinys link Ciuricho. Mes ir dar grupelė žygeivių pradėjome bėgti, o traukinio vairuotojas tuo metu šypsodamas mojo mums pro langą. Pasirodo, kad šveicariškas punktualumas irgi gali būti lankstus – jei tik reikia kelias minutes palaukti po žygio į kalnus nusiplukusių keliautojų. Tad į traukinį spėjome ir patogiai grįžome namo.
