ŠVEICARIJOS NACIONALINIS PARKAS: ŽYGIS Į MARGUNET VIRŠŪNĘ

Po keleto įdomių dienų, praleistų Ciuriche, atėjo metas aplankyti ir tai, dėl ko visgi labiausiai garsėja Šveicarija – kalnų! Tačiau pirmiausia ir sunkiausia užduotis – išsirinkti, kur tiksliai vykti. Pasirodo, kad Šveicarijai priklauso ne tik apie 20 proc. didingųjų Alpių – mažesnių bei didesnių kalnų ir kalnelių čia pridygę kaip grybų po lietaus, ir net maždaug 100 viršūnių sieka 4000 m ar didesnį aukštį.

Internete galima rasti žemėlapių su sužymėtais ir aprašytais kalnų maršrutais (pavyzdžui, čia ir čia), tad belieka pagalvoti, kokio sunkumo trasą norite įveikti, kiek laiko tam skirti, ir apskritai, ką norite pamatyti. Kartu su drauge, pas kurią apsistojau Ciuriche, nusprendėme per dvi dienas aplankyti dvi skirtingas kalnų vietoves. Pirmąją dieną vykome į rytus – Šveicarijos Alpėse įkurtą, vienintelį šalyje nacionalinį parką, o antrąją kopėme į arčiau sostinės Berno stūksančią Niesen viršūnę.

Kalnuotos vietovės Šveicarijoje yra puikiai pritaikytos turizmui ir lengvai pasiekiamos viešuoju transportu, pirmiausia, traukiniais. Kelionės pastaraisiais nėra pigios, tačiau yra būdų sutaupyti. Jeigu ketinate nemažai keliauti po šalį, pravartu įsigyti Swiss Travel pass. Taip pat perkant internetu kartais galima atrasti bilietų su didelėmis nuolaidomis, vadinamų Supersaver ticket (apie tai daugiau čia), o visi transporto tvarkaraščiai ir maršrutai skelbiami www.sbb.ch.

Klajonės po Zernez miestelį

Mūsų kelionė į Šveicarijos nacionalinį parką prasidėjo saulėtą šeštadienio rytą. Apie 8:30 val. iš Ciuricho centrinės traukinių stoties pajudėjome link Zernez miestelio, kuris priklauso pietrytiniam ir didžiausiam Šveicarijos kantonui – Graubiundenui. 2,5 val. kelionė su dviem persėdimais neužtruko – traukiniai patogūs, o vaizdai pro langą irgi nenuvylė – spalvingus kalnų miestelius keitė smaragdiniai ežerai, rudeniškai pageltę miškai, žaliuojančios ir snieguotos kalnų viršūnės.

Kas labiausiai nustebino kelionės metu – tai žmonių gausa. Dar Ciuriche vykstant į traukinių stotį, autobuse pastebėjau nemažai sportiškai apsirėdžiusių žmonių su kalnų batais ir kuprinėmis, o pačiame traukinyje jų jau buvo dauguma. Juk šeštadienio rytas! Vietoj to, kad patogiai vartytųsi lovoje, šveicarai keliasi anksti tam, kad savaitgalius galėtų praleisti gamtoje. Ir čia ne tik energingi jaunuoliai, bet ir vyresnio amžiaus žmonės ar šeimos su dar visai mažiukais vaikais – kopimas į kalnus Šveicarijoje yra nacionalinis sportas ir bene populiariausias laisvalaikio leidimo būdas.

Zernez išsilaipinome jau kiek po 11:00 val. Išvakarėse internete buvome nusimačiusios maršutą, kuriuo ketinome kopti, tačiau apsukusios keletą ratų aplink miestelį jo taip ir neradome. Tiek prie traukinių stoties, tiek pačiame miestelyje stovi ženklai su nuorodomis, tik jos mūsų kažkaip niekur ir nenuvedė. Galiausiai tiesiog užsukome į Zernez centre įsikūrusį Šveicarijos nacionalinio parko informacinį centrą. Čionykštė darbuotoja kiek išsigandusi pradėjo aiškinti, kad mūsų pasirinktas maršrutas sunkus, o ir diena jau įpusėjus. Galiausiai nusprendėme pasirinkti lengvesnį ir kopti į Margunet viršūnę (2328 m).

Visus nacionalinio parko siūlomus maršrutus galima rasti jų interneto svetainėje. Visgi kartais pravartu ir gyvai pasišnekėti su daugiau nusimanančiu žmogumi – kitaip gal ir būtume kur užstrigusios pakeliui į viršukalnę. Iki savo trasos pradžios mums reikėjo dar apie 20 minučių pavažiuoti autobusu – šie kursuoja iš Zernez įvairiomis kryptymis. Po visų klajonių žygį galiausiai pradėjome jau po vidurdienio, bet laiko viskam pakako, o ir rudeniška šiluma džiugino viso kopimo metu.

Margunet viršūnės link

Zernez įsėdusios į autobusą, išsilaipinome stotelėje “Parking 3“ (prie daugelio trasų galima rasti stovėjimo aikšteles – čia atvykti galima ir automobiliu). Nuo jos iki Margunet viršūnės – apie 2 val. kopimo. Pirmoji trasos atkarpa eina miško takeliu palei upę, o pakeliui sustatytos informacinės lentos leidžia daugiau sužinoti apie šio miško augaliją ir gyvūniją (pavyzdžiui, kad pastaraisiais metais parke vėl apsigyveno keletas rudųjų meškų – ilgą laiką jos laikytos išnykusiomis).

Po maždaug 30 min. gana lengvo pasivaikščiojimo prasidėjo tikrasis kopimas. Nepratusiems prie kalnų tai nėra labai lengvas procesas – bent jau man kur nors lipant ar kopiant norisi kuo greičiau pasiekti tikslą. Bet kuo greičiau lipi, tuo greičiau pavargsti, ir viskas darosi tik dar sunkiau. Tik po kiek laiko atradau normalų tempą – geriausia kopti per daug savęs nespaudžiant ir darant trumpas reguliarias pertraukėles.

Užlipus į viršų prieš akis iš visų pusių atsivėrė vienas už kitą nuostabesni vaizdai. Gamta šiose vietose – tokia tikra, laukinė. Žmogaus pėdsakų nematyti, tik tarsi dailininko teptuku išmargintos, rudai pilkos kalnų viršūnės, žaliuojančios pušų giraitės, žemiau apačioje sruvenantis kalnų upeliukas. Kopiant į viršų mažiau dairaisi – jėgas ir dėmesį tenka sutelkti į patį kopimą. Užtat leidžiantis žemyn grožėtis vaizdais yra vienas malonumas.

Nors takas iki Margunet viršūnės – vienas populiariausių nacionaliniame parke, daug žmonių žygio metu nesutikome. Dauguma kitų žygeivių buvo šveicarai, kurie yra gerokai spartesni ir sportiškesni kopikai – dažnai juos tekdavo praleisti į priekį.

Vietinis dialektas ir delikatesai

Įveikti trasą iki Margunet viršūnės ir nusileisti žemyn mums užtruko apie keturias valandas. Žygis nebuvo lengvas, bet tikrai įveikiamas net ir tokioms kalnų kopinėjimui nepritaikytoms kojoms, kaip mano. Nuovargis jautėsi, bet jis buvo toks malonus, it atlikus kokį didelį ir prasmingą darbą.

Po visko vėl pasigavomė autobusą, vykstanį į Zernez – čia dar nusprendėme kiek pailsėti ir pasistiprinti prieš grįžtant į Ciurichą. Prisėdusios restorane ne tik šveicariško maisto paragavome, bet ir kiek atidžiau patyrinėjome vietinę kultūrą.

Zernez iš karto galima pastebėti aplinkui skambančią kalbų maišalynę. Skirtingai nei Ciuriche, kur dauguma gyventojų kalba vokiškai, Graubiundeno kantone vartojamos net trys oficialios kalbos – vokiečių, italų ir retoromanų. Įdomu tai, kad Zernez net 61% gyventojų kalba būtent ta retoromanų kalba – ši, kaip ir italų ar ispanų, priklauso tai pačiai romanų kalbų grupei. Visai linksma paskaitinėti meniu ir pabandyti atspėti, kas gi ten ta retoromanų kalba parašyta – mokant bent vieną romanų kalbą, daugelį žodžių tikrai galima suprasti.

Zernez pastebėjome ir daug itališkų restoranų ir picerijų – visgi Italija netoliese. Tačiau pačios užsukome į, kaip mums atrodė, labiau tradicinį šveicarišką kalnų restoranėlį Restaurant Spol. Draugė užsisakė salotų su stirniena (sakė, kad patiko), o aš – raviolių su grybais, kurie greičiausiai atkeliavo ne iš miško (kaip tikėjausi), o vietinio supermarketo.

Nors ravioliai šiek tiek nuvylė, kalnai – tikrai ne!