SIENOS KIRTIMAS: KELIONĖ IŠ SIAM REAP KAMBODŽOJE Į 4000 SALŲ LAOSE

Visų pirma, noriu pasakyti, kad daugiau kaip dvi savaitės praleistos Kambodžoje buvo tikrai nuostabios – sutikome daug draugiškų, šviesių žmonių, pamatėme įspūdingą pajūrį, šventyklas, tad truputį gaila, kad paskutinė diena Kambodžoje ir kelionė į Laosą buvo tokia, kokia buvo. Na bet apie viską nuo pradžių.

Apžiūrėję Angkoro šventyklas ir pasilepinę geru maistu bei pėdų masažais, nusprendžiame patraukti Laoso link. Pirmoji mūsų stotelė Laose bus Si Phan Don arba 4000 salų – Mekongo upėje esantis salynas, nuo sienos su Kambodža nutolęs vos keliolika kilometrų.

Atstumas nuo Siam Reapo iki sienos su Laosu – apie trys šimtai kilometrų, kas mums gal ir atrodo palyginus nedaug (kokios 3-4 valandos kelio, ane?), tačiau Kambodžoje gali užtrukti vos ne visą dieną. Pavaikščioję po vietines kelionių agentūras suprantame, kad išeitys yra kelios:

• Dalinti kelionę į kelias dalis. Į Laosą galima vykti pakeliui sustojant viename iš šalia Mekongo įsikūriusių Kambodžos miestelių, pavydžiui, Kratie arba Stung Treng, o iš ten, šiek tiek pailsėjus, keliauti toliau į Si Phan Don. [Šią galimybę atmetam, nes nenorim gaišti laiko, be to, Laose juk irgi gyvensim šalia Mekongo.]
• Keliauti tiesiai į Si Phan Don komfortišku autobusu, kuris kainuoja 15 dolerių, bet kelionė trunka apie 13 valandų. [Atmetam, nes labai ilga kelionė.]
• Keliauti mikriuku, kuris kainuoja šiek tiek daugiau – 18 dolerių, bet kelionės laikas maždaug perpus trumpesnis – išvykstame iš Siam Reapo aštuntą ryte, o Don Dete (saloje, kurioje ketiname apsistoti) turėtume būti apie ketvirtą popiet. Mikriukai važiuoja nauju tiesesniu keliu, kuriuo autobusams važiuoti neleidžiama, todėl ir kelionė daug trumpesnė. [Kaip turbūt supratot, renkamės šį variantą.]

IŠ SIAM REAP Į STUNG TRENG: PATOGI KELIONĖ SU TARAKONAIS

Kelionės dieną atsikeliam anksti, kadangi tarp 7:00 ir 7:30 mus jau turi pasiimti mikriukas – nors kelionės pradžia nuodyta 8:00, visada maždaug valandą prieš vyksta vadinamasis pick-up – vairuotojas apvažiuoja miestą ir iš viešbučių surenka turistus. Mes tuo tarpu savo viešbutyje laukėme daugiau nei valandą – per tą laiką net kelis kartus skambinom ir vairuotojui, ir kelionių agentūrai, kol mikriukas galiausiai pasirodo tik po 8:20.

Mikriuke be mūsų sėdi tik dar viena pora iš Lenkijos, tad kur taip ilgai vairuotojas užtruko, taip ir lieka neaišku, na bet ką padarysi. Gal bent komfortiškai keturiese važiuosim, iš pradžių galvojam, bet nieko panašaus – toliau dar maždaug valandą laiko važinėjam po miestą, kol mikriukas prisipildo vietinių keliautojų ir daugybės nešulių. Turbūt net nereikia sakyti, kad taip vairuotojas užsidirba sau papildomų pinigų.

Galiausiai tik apie 10:00 pagaliau išvažiuojam iš Siam Reapo. Nors kelionės pradžia ne kokia, toliau viskas vyksta lyg ir neblogai – keliai pakankamai geri, tad ir judame gan greitai – net pagalvoju, kad tikriausiai paseksime Si Phan Don žadėtu laiku (o, naivume).

Ši maždaug keturių valandų kelionė praeina pakankamai ramiai ir gal net nebūtų per daug įstrigus į atmintį, jeigu ne viena smulkmena – mikriuko salonas knibždėte knibžda tarakonų. Iš pradžių kelis pastebiu ir sutraiškau ant grindų, bet netrukus jau tenka juos numušinėti ir bebėgiojančius man ant rankų… Turiu pripažinti, kad tarakonai mažiukai, na bet vis tiek kažkaip geriau gal būtų be jų.

BEPRASMIS LAUKIMAS STUNG TRENG

Apie 14:00 pasiekiame netoli sienos esantį Stung Treng miestuką, kur mus išlaipina kelionių agentūroje ir liepa laukti kito transporto, su kuriuo kirsime sieną. Čia mums agentūros darbuotojas siūlo išsikeisti dolerius į Laoso valiutą – kipus. Kaip vėliau supratom, iš tiesų siūlė visai neblogą kursą, bet mes neturėdami interneto negalėjome patikrinti, be to, nežinojom, kiek tiksliai dolerių reikia pasilikti vizoms. Mūsų planas tuo metu buvo tiesiog kirtus sieną išsiimti vietinės valiutos iš bankomato (nesuveikė, bet iki to dar prieisiu).

Kelionių agentūroje laukiame apie pusvalandį, kol galiausiai atvyksta mikriukas, tačiau jis mus nuveža tik į kitą laukimo vietą – kažkokį hostelį, kur be mūsų laukia dar keliasdešimt keliautojų. Pradedam patebėti, kad laikas vis bėga, o niekas taip ir nevyksta – vis laukiam ir laukiam nežinia ko. Kai kas nors vis bando paklausti, kada atvyks autobusas, gauna tik piktą atsakymą iš vietinių moteriškių – laukti ir neklausinėti.

Galiausiai apie 16:00 (tai laikas, kada pagal planą jau turėjome būti Don Det) atvyksta penki mikriukai, į kuriuos pradeda sodinti keliautojus. Tik čia sulaukiam dar vienos (bet dar ne paskutinės tą dieną) staigmenos – mūsų turimus bilietus mums liepia pasikeisti ir jei norime keliauti iki pat Don Det – turime primokėti už keltą dar po tris dolerius žmogui.

Čia paaiškinsiu: mes bilietus pirkome iki pat Don Det – salos, kurioje ketinome apsistoti, ir manėmė, kad ir kelto bilietas į mūsų mokėtą sumą įeina. Tuo tarpu čia mums aiškina, kad bilietas galioja tik iki Nakasang miestelio, iš kurio plaukia keltas į Don Det, ir jeigu norime patekti į salą, už tą keltą turime mokėti papildomai.

Mes mokėti nesutinkame iš principo – jau geriau susimokėsime pačiame kelte, nei duosime pinigus šiems sukčiams, tad gauname naują bilietą, kuriame aiškiai parašyta Stung Treng – Nakasang ir NO FERRY.

SIENOS KIRTIMAS, KAINAVĘS DAUG NERVŲ

Galiausiai sėdam į mikriuką ir duobėtais žvyrkeliais patraukiam pasienio link. Pakeliui vairuotojas sustoja paimti kažkokį pakeleivį, į kurį dėmesio per daug nekreipiam, bet kaip vėliau sužinosim, tai labai svarbus asmuo visoje šioje istorijoje.

Žodžiu, atvykus į pasienį prasideda linksmybės. Sustojame maždaug 500 m nuo sienos kažkokioje vietinėje užeigoje. Anksčiau minėtasis pakeleivis išdalina visiems anketas, kurias reikia užpildyti norint gauti vizą. Neturintys nuotraukos gali ir čia pat vietoje nusifotografuoti (aišku už papildomą mokestį).

Mes savo anketas užpildome vieni pirmųjų ir dar naiviai tikimės, kad eisime per sieną patys. Nieko panašaus – pakeleivis sako, kad visus dokumentus sutvarkys jis, nes pasienis užsidaro 17:00, o dabar jau 16:45 (taip ir noris paklausti, o kieno gi tai yra kaltė – juk jau 16:00 turėjome būti Don Det!), ir jei eisime patys, galime nespėti ir likti čia iki ryto. Mums tereikia duoti jam savo pasus, užpildytas anketas su nuotraukom ir po 40 dolerių.

Pala pala pala… 40 dolerių??? Tiksliai žinome, kad Laoso viza kainuoja 30. Pakeleivis pradeda aiškinti kažką apie kažkokius mokesčius, bet turbūt pats nelabai supranta, ką sako. Paklausus, ar duos kvitą, pradeda rėkti, kad kvitus tik ambasadoj duoda, o čia tau ne ambasada. Žodžiu, aiškintis beprasmiška.

Po kiek laiko ginčijimosi gaunasi taip, kad visi su mumis esantys žmonės (o mūsų yra apie 20) sutinka sumokėti tuos 40 dolerių dėl šventos ramybės. Blogiausia tai, kad iš tiesų jau vakaras, po truputį temsta, o mes dar net nepasiekėm savo galutinio kelionės taško. Tad būti paliktiems vidury niekur tikrai nesinori, be to, ir pavargę jau esam pakankamai.

Pakeleivis su mūsų dokumentais ir pinigais dingsta, tuo tarpu privažiuoja sunkvežimis, kuris iš karto mus perveža per sieną tiesiai į Laoso pusę. Taip taip, pervažiuojam sieną be jokių dokumentų, o pasus su jau įklijuotom vizom atgaunam maždaug po pusvalandžio jau būdami Laose. Argi nekeista – pasienio pareigūnai nei Kambodžos, nei Laoso pusėje į mus net nepažiūrėjo, net nesuskaičiavo, ar tikrai tiek pasų ir tiek vizų išduoda, kiek žmonuų per sieną pervažiuoja. Matyt, svarbiausia jiems buvo tik tuos mūsų dolerius pasidalinti.

BANKOMATO PAIEŠKA IR LAIMINGI ATSITIKTINUMAI

Pikti ir pavargę tik apie 18:00 pagaliau pajudam nuo sienos link Nakasango. Kelionė neilga – apie pusvalandis, bet atvykus į Nakasangą jau tamsu.

Mūsų bendakeleiviai skuba į keltą, o mes tuo tarpu bėgame ieškoti bankomato – kitaip neturėsime, kaip už tą keltą susimokėti. Už kelių šimtų metrų pastebime šviečiantį ATM ženkliuką, bet apsidžiaugiam per anksti – randame du bankomatus, bet abu neveikia, turbūt jau pinigai per dieną pasibaigę.

Neturime kitos išeities, kaip tik grįžti prie kelto – gal pakeliui rasime, kur išsikeisti dolerius, o blogiausiu atveju, gal ir doleriais galėsime susimokėti. Galiausiai atsitiktinumo dėka užkalbiname kažkokį žmogų, kuris sutinka mums iškeisti 20 dolerių į Laoso kipus. Kursas nekoks, bet su tiek pinigų užteks ne tik keltui, bet ir už pirmą nakvynę susimokėti.

Grįžę prie kelto pažįstamų veidų jau nematom, mūsų buvę bendrakeleiviai jau išplaukę, o ir apskritai tamsu ir nieko nesimato. Blaškomės, kol toliau tamsoje pamatom grupelę užsieniečių. Prieinam, jie angliškai nelabai kalba, bet suprantam, kad ruošiasi keltis į Don Det, na tai ir mes paprašom prisijungti.

Už kelionę sumokam po 20.000 kipų, kas yra maždaug 2,5 USD, tad net mažiau, nei mums siūlė primokėti Kambodžoje. Dar turiu paminėti, kad taip vadinamas keltas (angl. ferry) yra ne kas kita, o ilga medinė valtis su mažu motoriuku, kuri per dešimt minučių nuplukdina mus iki Don Det salos.

Taip išvykę iš Siam Reapo apie aštuntą ryte, pasiekiame savo [už 300 km esantį] kelionės tikslą apie aštuntą vakare!

KĄ GALIMA PASIMOKYTI IŠ ŠIOS ISTORIJOS

• Vėliau internete patikrinom, kad iš tiesų Stung Treng pasienio punktas dirba iki 18:00 val. Iš tikrųjų ir belaukdami savo pasų matėm daug žmonių, kertančių sieną iš abiejų pusių, tad patarimas būtų nebijoti ir mėginti kirsti sieną patiems.
• Esu beveik įsitikinus, kad tas kelių valandų laukimas prieš kertant sieną buvo suplanuotas tam, kad atvykus į pasienį jau būtų vėlu ir būtų galima gąsdinti turistus – kaip pasienio punktas tuoj užsidarys ir kaip mes būsime čia palikti nakčiai.
• Oficialiai daugumos Europos šalių, įskaitant ir Lietuvą, piliečiams Laoso viza kainuoja 30 dolerių, o jai gauti tereikia užpildyti anketą ir turėti pasiruošus vieną pasinę nuotrauką.
• Stung Treng pasienio punktas yra įsikūręs vidury niekur: nuo Stung Treng miestelio iki pasienio – apie 80 km, o nuo ten iki Nakasong – 17 km. Tad bet kokiu atveju, net ir nevažiuojant tuo pačiu maršrutu, kuriuo važiavome mes, kirsti sieną reikalingas kažkoks transportas.
• Visada prieš kertant sieną patariu turėti išsikeitus bent nedidelę sumą šalies, į kurią vykstate, valiutos, arba bent turėti dolerių (juos išsikeisti lengva praktiškai visur). Bankomatais pasitikėti ypač mažesniuose miesteliuose nepatartina.
• Jeigu ryšytės iš Siam Reapo vykti tiesiai į Laosą ir vykti tokiu būdu, kaip vykome mes, tiesiog būkite morališkai pasiruošę ir žinokite, ko galite tikėtis!