BEIT ŠEANAS IZRAELYJE: ŠILTOSIOS VERSMĖS IR SENOVINIO MIESTO LIKUČIAI

Šiais metais vasara Izraelyje užsitęsė: pažvelgus pro langą sunku ir patikėti, kad jau lapkričio vidurys. Dienomis dar sušyla iki kokių 28-31°C, vakarais gal kokį džemperį jau reikia užsimesti, bet ir tai nebūtinai. Užtat turistų srautai jau atslūgę, paplūdimiai ištuštėję, žodžiu, pats geriausias metas keliauti. Tokių minčių vedini nusprendėme susiorganizuoti išvyką į Žemutinę Galilėją – aplankyti Gan HaShlosha nacionalinį parką ir Beit Šeano senovinį miestą.

Gan HaShlosha parkas, dar žinomas kaip Sachne, mano kelionių planuose buvo jau seniai. Tačiau vis bandžiau atitaikyti gerą laiką ten nuvykti – žinau, kad panašios vietos Izraelyje ypač savaitgaliais būna prigrūstos žmonių. O Sachne yra tikrai ypatinga vieta: tai tarsi gamtos oazė, kur galima maudytis natūralių versmių maitinamuose baseinuose. Pagalvojau, kad vėlyvą rudenį žmonių čia turėtų būti mažiau, o dar ir vykome sekmadienį, kas Izraelyje yra darbo diena.

Gan HaShlosha nacionalinis parkas (Sachne)

Kaip ir daugumą kitų nacionalinių parkų Izraelyje, Sachne patogiausia pasiekti automobiliu – nuo Tel Avivo kelionė trunka apie 1,5 val. Parkas įsikūręs Beit Šeano slėnyje, šalia Nir David kibuco, apie 40 km nuo Galilėjos ežero ir 5 km nuo Beit Šeano miestelio. Jeigu bandytumėt vykti viešuoju transportu, reikėtų ieškoti autobusų vykstančių Beit Šeano arba Afulos kryptimi. Mes Sachnę pasiekėme automobiliu apie 11 val. ryto – už įėjimą teko susimokėti 39 NIS (apie 10 Eur), užtat praleisti čia galima kad ir visą dieną. Vos įėjus į parką pasitinka žaluma ir smaragdinis, nepaprasto skaidrumo vanduo – visgi pirmiausia nusprendėme ne šokti vidun, o dar kiek pasižvalgyti aplinkui.

Gan HaShlosha parką sudaro keletas didesnių baseinų ir tarp jų krentantys kriokliai. Tiesa, mums lankantis ne visi baseinai buvo pilni vandens – kai kurie gerokai nusekę (štai jums ir užsitęsusios vasaros pasekmės). Aplink vandens telkinius nutiesti takeliai – jais besivaikštant galima pasiekti apžvalgos bokštą ir nedidelį archeologijos muziejų. Bokštas nėra aukštas, tačiau visai įdomus – tiek pats, tiek šalia esantys pastatai atkurti pagal 1936 m. čia stovėjusią žydų naujakurių gyvenvietę. Muziejuje galima apžiūrėti įvairius archeologinius eksponatus tiek iš Beit Šeano slėnio, tiek iš Egipto ar Persijos.

Trumpai pasižvalgę po parką įsikūrėme ant pievelės netoli vieno iš baseinų. Teritorija čia puikiai sutvarkyta – įrengti stalai su suoliukais ir net griliai. Dauguma lankytojų parke praleidžia ištisą dieną: atsineša savo maistą (jau pagamintą ar kepasi vietoje), piknikauja ir mėgaujasi vandens malonumais. Lankyti Sachnę vėlyvą rudenį ir dar darbo dieną buvo labai gera mintis – žmonių tikrai nebuvo daug.

Mums pasitaikė gana karšta diena, tačiau į Gan HaShlosha galima atvykti  ir vėsesniu oru – iš natūralių versmių trykštantis vanduo baseinuose visus metus išlaiko 28°C temperatūrą (arabiškas parko pavadinimas Sachne reiškia „karšta“). Vanduo ne tik šiltas, bet ir be galo skaidrus: nors ir gilu, lengvai galima matyti dugną ir plaukiojančias žuvis. Beje, žuvyčių „spa“ – tai viena iš pramogų parke. Vos įlipus į vandenį tuntas žuvyčių aplimpa pėdas ir pradeda kramsnoti negyvą odą – truputį kutena, bet visai malonu. Kita atrakcija, kaip ir priklauso bet kuriame vandens parke – kriokliai. Jų vanduo irgi šiltas – jautiesi kaip palindęs po šiltu dušu.

Gan HaShlosha parke praleidome apie tris valandas – tikrai nenusibodo, bet dar norėjome tą pačią dieną aplankyti Beit Šeano senovinio miesto likučius. Trumpos dienos yra vienas iš rudens minusų – 17:00 val. jau būna tamsu, o ir patys nacionaliniai parkai 16:00 val. užsidaro. Keliaujant su vaikais, šalia Gan HaShlosha dar verta užsukti į Gangaroo parką – ten rasite kengūrų ir kitų australiškų gyvūnų.

Daugiau informacijos apie Gan HaShlosha čia: https://www.parks.org.il/en/reserve-park/gan-hashlosha-sahne-national-park/.

Beit Šeano nacionalinis parkas

Sachnę palikę apie 14:30 val. skubėjome į kitą Izraelio nacionalinį parką – Beit Šean. Iki jo tik 10 min. automobiliu, tačiau „žiemos“ sezonu lankytojai įleidžiami iki 15:00 val., o būti galima iki 16:00 val. (nors niekas mūsų iš ten ir vėliau nevarė). Nacionalinis parkas įsikūręs greta niekuo neypatingo Beit Šeano miestelio – bet jei ieškote maisto, bankomato ar šiaip kokios parduotuvės, tai būtų gera vieta sustoti.

Įėjimas į Beit Šeano nacionalinį parką kainuoja 28 NIS (7 Eur). Šis senovinis miestas retai patenka į tradicinius turistinius maršrutus – ir tikrai nežinau, kodėl. Turėjęs daug šeimininkų ir skirtingų vardų, Beit Šeanas yra vienas seniausių miestų Izraelyje. Žmonės čia kūrėsi jau prieš 6 tūkst. metų, o bevaikštinėjant po parką galima atrasti įvairių istorinių laikotarpių pėdsakų.

Pirmasis objektas – tai įspūdingas 7 tūkst. žiūrovų talpinantis amfiteatras, dabartinę išvaizdą įgavęs II a. ir veikęs bizantiškuoju periodu. Nuo amfiteatro viršaus gražiai atsiveria ir viso Beit Šeano panorama bei pagrindinė miesto gatvė. Palladius street, taip pavadinta provincijos gubernatoriaus vardu, yra puošta kolonomis ir statyta romėnų. Bevaikštant ja daugelyje vietų galima pastebėti išlikusias mozaikas, šventyklų, viešųjų pirčių ir kitos paskirties pastatų liekanas.

Kitoje parko pusėje – Tel Beit Šean vadinama kalva. Keliaujant Izraelyje galima sutikti nemažai pavadinimų, kuriuose yra žodis „tel“ (kad ir Tel Avivas!). Tel – tarsi kalva ar kalnas, sukurtas žmonių, gyvenusių, stačiusių ir vis perstačusių savo miestus toje pačioje vietoje. Užsikabarojus keliais šimtais laiptelių ir mes pasiekėme to kalno viršūnę – iš čia galima pamatyti ne tik patį Beit Šeaną, bet ir rytuose raudonuojančius Jordanijos kalnus – pasienio su šia šalimi kirtimo punktas yra vos už 10 km.

Beit Šeane praleidome apie 1,5 val. iki parko uždarymo – tiek laiko tikrai pakako. Pradėjus temti skubėjome atgal į Tel Avivą, tačiau kitu atveju kelionę būtų galima tęsti link netoliese esančio Galilėjos ežero, Nazareto ar kitų šiaurės Izraelio vietų.

Daugiau informacijos apie Beit Šeaną čia: https://www.parks.org.il/en/reserve-park/bet-shean-national-park/ .