EGIPTO SINAJAUS PUSIASALIS: VIETA, KUR NORISI TINGĖTI

Raudonosios jūros purslų skalaujamas, didingų kalnų išvagotas pietų Sinajus – netikėta ramybės oazė Artimųjų Rytų regione. Patogaus ir pigaus poilsio beieškantys turistai (įskaitant ir nemažai lietuvių) čia traukia atostogauti į netoli sienos su Izraeliu esantį Tabos kurortą, tuo tarpu įvairaus plauko hipiai ir nuotykių ieškotojai nusėda tolėliau esančiuose paplūdimiuose aplink Nuweibą ar Dahabą.

Sinajaus pusiasalis – tai tokia geografiškai įdomi vieta, bejungianti Azijos ir Afrikos žemynus. Vakaruose nuo likusio Egipto jį skiria Sueco kanalas, rytuose – siena su Izraeliu, na o šiaurėje ir pietuose – dvi jūros, Viduržemio bei Raudonoji. Tiesa, turistai poilsiauti vyksta tik prie pastarosios – kad ir koks ramus yra pietinis regionas, šiaurės Sinajus dėl čia siaučiančių teroristinių grupuočių yra laikomas ypatingai nesaugiu.

Apie 1,5 mln. Sinajaus gyventojų daugiausiai yra beduinai – klajokliai, tad ir didelių miestų pusiasalyje nerasite. Pakrantėse įsikūrusios nedidelės gyvenvietės daugiausiai tarnauja turistų poreikiams. Štai mes buvome apsistoję netoli Nuweibos – miestelio, įsikūrusio apie 70 km į pietus nuo Tabos. Čia yra keletas svečių namų, viešbučių, restoranų, bet šiaip – tušti paplūdimiai, smaragdinis vanduo ir karts nuo karto ant kupranugarių prajojantys beduinai.

Sienos kirtimas iš Eilato į Tabą: mokesčiai, vizos ir kt.

Pasiekti Sinajaus pusiasalį galima keliais būdais. Vienas iš jų – skristi lėktuvu į Šarm el Šeichą, turbūt patį turistiškiausią regiono kurortą. Kitas būdas – kirsti sieną iš Izraelio. Į Izraelio pasienio kurortą Eilatą iš Lietuvos žiemos sezono metu gana pigiai skraidina Ryanair bei Wizzair, taip pat galima rasti ir kitokių variantų. Geriausių skrydžių pasiūlymų ieškok čia.

Mes į Eilatą atvykome automobiliu iš Tel Avivo. Tiesa, pačios sienos automobiliu nekirtome – palikome jį Eilate, o į Egiptą patekome pėsčiomis. Nors apie Izraelio sienos kirtimo punktus ir patikrą sklando įvairiausios legendos, realybėje viskas dažniausiai būna paprasta. Iš Izraelio gana lengvai galima patekti (ir taip pat grįžti) tiek į Egiptą, tiek į Jordaniją (apie ką jau esu rašiusi anksčiau čia). Į Sinajų net ir patys izraeliečiai traukia tuntais – pavažiavus toliau nuo Tabos būtent jie ir yra pagrindiniai turistai.

Eilato-Tabos pasienio punktas įsikūręs kiek tolėliau nuo miesto centro. Iki čia galima atvykti miesto autobusais nr. 15 ir 16 arba taksi, taip pat kursuoja ir autobusai tiesiai iš Eilato oro uosto. Kertant sieną pirmiausia tenka susimokėti išvykimo iš Izraelio mokestį – 100 NIS žmogui (~25 Eur), plius 6 NIS komisinis, taikomas visai grupei bendrai. Jeigu Egipte apsistosite tik pačiame pasienio ruože, grįžtant atgal šis mokestis bus grąžinamas.

Susimokėję mokestį praeiname pasų patikrą Izraelio pusėje (viskas paprasta ir greita) ir žygiuojame toliau link Egipto pusės. Čia jau pasitinka nemaža eilutė keliautojų – mes vykome kaip tik prieš Izraelio Nepriklausomybės dieną, tad daugiausia turistų ir buvo izraeliečiai, vykę paatostogauti ilgajam savaitgaliui. O šiaip šis sienos kirtimo punktas veikia 24 val. per parą, tad ir eilės turbūt priklauso nuo paros meto ir aplinkybių.

Prieš stojant į eilę reikia užpildyti atvykimo kortelę, kurią čia pat ir galima pasiimti. Tiesa, tas korteles už turistus visada bando užpildyti pasienio darbuotojai, kurie po to už tai ir pinigų paprašo. Iš tiesų jų pagalbos jums tikrai nereikia – imkit kortelę ir pildykit patys. Atstovėję eilę, užpildytą atvykimo kortelę bei pasą pateiksite Egipto pasienio pareigūnui, kuris uždės štampą, leidžiantį Sinajuje būti 15 dienų. Šioje vietoje dar nieko mokėti nereikia – laimingi išlendame jau Egipto pusėje. Visas sienos kirtimo procesas užtruko maždaug valandą laiko.

Iš Tabos į Nuweibą su vairuotoju Ibrahimu

Sinajuje mus pasitinka daugybė vietinių taksi vairuotojų, siūlančių savo paslaugas, taip pat nuo čia kursuoja ir mikriukai į įvairius pusiasalio miestelius. Mes visų siūlymų atsisakome, kadangi jau iš anksto buvome sutarę su vairuotoju Ibrahimu, kurio kontaktus gavome iš savo svečių namų šeimininko. Su Ibrahimu susisiekėme per Whatsapp – jis puikiai kalba angliškai (ir beje, kaip ir daugelis turistus aptarnaujančių egiptiečių – hebrajiškai), tik lotyniškų rašmenų nepažįsta, todėl bendravome audio pranešimais, o ne tekstu :).

Ibrahimas atvyksta po keletos minučių senutėliu įvairiaspalviais tekstilės gaminiais išpuoštu Hyundai, sukrauna mūsų nedidelę mantą į bagažinę ir trumpai aptaręs reikaliukus su kitais taksistais pajuda link Nuweibos. Ši kiek daugiau nei valandą trukusi kelionė mums kainavo 600 EGP arba 120 NIS (vairuotojai priima ir vietinę valiutą, ir šekelius), arba maždaug 30 Eur.

Kelionė užtruko ir dėl prastokų kelių, ir to senutėlio Hyundai (nors Ibrahimas spaudė kiek galėdamas), bet labiausiai dėl to, kad gal kokius penkis kartus teko stoti patikros punktuose. Daugelyje iš jų tik pasus patikrina, taip pat iškart už Tabos tenka susimokėti ir 400 EGP (~21 Eur) mokestį už įvažiavimą į Sinajaus pusiasalį.

Kirtus sieną iš kiek chaotiško, triukšmingų turistinių pramogų pripildyto Eilato, Egipte mus pasitinka kalnai, kilometrus besitęsiantys tušti paplūdimiai su kur ne kur išsibarsčiusiais nedideliais kurortais. Skirtingai nei Taboje, kur įsikūrę normalūs vakarietiško stiliaus viešbučiai, giliau Sinajuje daugelis keliautojų apsistoja paprastuose svečių namukuose, bungallows, ar net tiesiog palapinėse.

Mūsų svečių namai netoli Nuweibos vadinasi Habiba Beach Lodge. Kambarį čia išsinuomojom per Airbnb – jis mums atsiėjo apie 40 Eur už naktį. Habiba yra viena žymesnių apgyvendinimo vietų šiose apylinkėse – čia įsikūrę ne tik svečių namai, restoranas, bet ir ekologiškas ūkis, apie kurį netrukus irgi papasakosiu. Kambariai įrengti paprastai, bet jaukiai, su privačiais vonios kambariais ir net kondicionieriumi.

<<<Nesi išbandęs AirBnB? Užsiregistruok sistemoje ir gauk nuolaidą pirmam užsakymui!>>>

Ekologinis ūkis ir beduinų įgalinimas

Habiba Beach Lodge įsikūrusi tiesiog ant jūros kranto – čia įrengtoje pavėsinėje pirmiausia nusprendžiame papietauti, pasimėgauti ramybe ir jūros ošimo garsais. Priėjęs darbuotojas iš karto paskelbia, kad patekome į vieną iš 10 geriausių restoranų visuose Artimuosiuose Rytuose – tuo šiek tiek abejoju, bet jo entuziazmas kažkaip pralinksmina. Iš tiesų maistas yra neblogas – galima užsisakyti ir sriubų, salotų, picos, vaisių kokteilių, o dauguma ingredientų atkeliauja iš vietinio ūkio. Kainos taip pat nesikandžioja. Vakare galima paragauti šviežiai pagautos žuvies, kurios gana didelė porcija (užtenka dviems) atsieina apie 10 Eur.

Be valgymo, aktyvios veiklos mūsų poilsiavietėje išties nedaug, užtat tikrai galima kaip reikiant atsipalaiduoti ir patinginiauti – gulėti sau po skėčiu, skaityti knygas, stėbėti aplinką ir bendrauti su vietiniais. Sinajuje lankėmės kaip tik per patį Ramadaną, tad daugelis vietinių atrodė kiek apsnūdę ir pavargę, užtat labai draugiški ir kalbūs. Spėjome ir apie islamą bei Ramadano prasmę padiskutuoti, ir apie politiką, ekologiją, ir kasdienį gyvenimą. Iš pradžių tik kiek nejaukiai jautėmės užsisakinėdami visą tą maistą, kai musulmonai visą dieną turi praleisti ne tik be kąsnio burnoje, bet net ir vandens. Tačiau kalbinti vietiniai sakė dėl to nesijaudinti, be to, paaiškėjo, kad pagrindinis turistus Habijoje aptarnavęs padavėjas buvo krikščionis – tai bent jo nekankinome :).

Habiba Beach Lodge savininkas yra iš Kairo kadaise atvykęs Magidas, vedęs italę. Kartu jie čia ir įkūrė svečių namus bei ekologišką ūkį, kuriame ne tik augina vaisius ir daržoves savo verslui, bet ir moko vietinius beduinus ūkininkauti. Nuo seno būdami klajokliais, vietiniai Sinajaus gyventojai nėra geri ūkininkai – tačiau plėtojantis turizmui daugelis iš jų pradėjo gyventi sėsliau ir įvairūs nauji įgūdžiai jiems tikrai praverčia. Vieną popietę Magidas visus tuo metu Habiboje apsistojusius svečius nusivežė į ūkį ir viską aprodė – dar ir pomidoriukų būsimai vakarienei priskynėme.

Kita iniciatyva, kuria taip pat rūpinasi Magido šeima, vadinasi WOMAD. Čia vietinės moterys mokomos gaminti rankines, papuošalus, įvairius kitus suvenyrus, kuriuos po to gali parduoti turistams ir taip užsidirbti šiek tiek pinigų – Habibos svečių namuose kasdien veikdavo nedidelis turgelis.

Nuweiba – šiek tiek civilizacijos

Kai jau kiek pabodo nuolatinis chillinimas, valgymas ir vargo nematymas, išlindome ir kiek į miestą pasižvalgyti. Nuo Habibos iki Nuweibos centro pėstute galima nueiti per maždaug 10 minučių. Nuweiba tikrai nėra kažkoks labai įdomus miestas ar architektūrinis šedevras, bet čia jau galima rasti daugiau civilizacijos: veikia turgus, yra nemažai parduotuvių, restoranų, kavinių, bankomatas ir t.t.

Bevaikštant Nuweiboje gal tik kelis kartus teko girdėti anglų ar rusų kalbas – kokie 90 proc. turistų čia yra izraeliečiai, galima matyti daug užrašų hebrajų kalba, o ir patys prekeiviai puikiai hebrajiškai kalba. Sinajų Izraelio turistai yra pamėgę jau senokai: 1967-1982 m. šis regionas buvo Izraelio okupuotas, nemažai ir dabartinių gyvenviečių įkurta būtent tuo metu. Atrodytų, gal turėjo likti kažkokių nuoskaudų ar nesutarimų, bet juk kaip pyksies su pagrindiniais savo klientais :).

Nuweiboje vienoje iš parduotuvių įsigyjame ir snorklinimo (paviršinio nardymo) įrangą. Raudonoji jūra garsėja savo povandeniniu pasauliu, tad ir mes nusprendžiame jame pasižvalgyti. Vietiniai parodė keletą neblogų vietų pasiplaukiojimui su įvairiaspalvėmis žuvytėmis ir koralais. Beje, Sinajus yra ir labai gera vieta nardymui – bene geriausiai šios srities paslaugos yra išplėtotos Dahabe.

Norintys aktyvesnių pramogų Sinajuje gali aplankyti ir vietos gamtos įžymybes – daugiausiai tai įvairūs kanjonai. Mes tuo taip pat domėjomės, tačiau kainos pasirodė didokos, o ir sunku buvo apleisti tą savo patogų paplūdimio gultą, kuriame per kelias dienas jau įsirėžė mūsų tingių kūnų formos. Tikrai ne dažnai patenkti į vietą, kur gali iš tikrųjų atsipalaiduoti ir mėgautis nieko neveikimu – o Sinajus pasirodė būtent tokia tobula vieta.

Grįžimas atgal į Izraelį

Po keturių Sinajuje praleistų dienų, nusiunčiame balso pranešimą Ibrahimui, kuris mus vėl pargabena atgal prie Egipto-Izraelio sienos. Grįžimas atgal šį kartą užtrunka apie dvi valandas – bet, manau, labiausiai dėl to, kad kaip tik baiginėjasi savaitgalis ir tie patys izraeliečiai skuba namo. Pasienio procedūros paprastos, nieko niekam mokėti nebereikia, tik Izraelio pareigūnai daugiau visko paklausinėja.