KELIONĖ Į PRANCŪZIJĄ. KELIOS TRUMPOS IŠVYKOS IŠ NICOS
Nica kaip atostogų kryptis yra puiki tuo, kad čia galima tiek tinginiauti, tiek gana aktyviai leisti laisvalaikį. Visoje Žydrojoje pakrantėje veikia puikiai išvystytas transporto tinklas, tad apsistojus vienoje vietoje, galima labai lengvai pasiekti kitus pajūrio miestus ir miestelius.
APIE ĮSPŪDŽIUS NICOJE IR LANKYTINAS VIETAS RAŠIAU ČIA.
Vienkartinis autobuso bilietas tiek pačioje Nicoje, tiek tarp miestų kainuoja vos 1,5 Eur: už tokią sumą galima pasiekti ir žymųjį Monaką, ir dar daugelį mažesnių miestelių. Bėda su autobusais ta, kad jie važiuoja gana lėtai. Tad kai kuriais maršrutais geriau rinktis traukinius. Jie kiek brangesni (kaina priklauso nuo atstumo), tačiau tikrai patogūs ir greiti.
Šią vasarą pietų Prancūzijoje lankiausi jau antrą kartą. Anksčiau jau esu buvusi ir Monake, Kanuose bei Antibuose (tikrai verta aplankyti), tad šį kartą nusprendžiau vykti į mažesnius miestelius ir dar nepažintas vietas. Štai mano įspūdžiai iš Villefranche-sur-Mer, Saint Paul de Vence ir Île Sainte-Marguerite.
Pėstute per Mont Boron iki Villefranche-sur-Mer
Po kelių Nicoje praleistų dienų nusprendžiau pasižvalgyti po apylinkes. Draugai patarė aplankyti netoliese esantį Villefranche-sur-Mer miestelį ir dar papasakojo, kad iki jo laisvai galima nueiti pėstute. Nuo vietos, kur buvau apsistojusi, iki Villefranche GoogleMaps rodė 3,5 km – pamaniau, bus puikus apšilimas pirmajai dienos išvykai. Jeigu ir jūs planuojate imtis šio iššūkio, nuo Nicos uosto reikia pasukti į viršų ir sekti Corniche Andre de Joly gatve. Kitu atveju, iki Villefranche kuo puikiausiai galima nuvykti ir autobusu nr. 81.
Jeigu pasižiūrėtumėt į žemėlapį, pamatytumėt, kad Nicą ir Villefranche-sur-Mer skiria toks kalnas, vadinamas Mont Boron – jį ir reikia įveikti, norint pasiekti Villefranche. Šiaip aš esu įpratusi daug vaikščioti, bet turbūt daug ką pasako tai, kad savo žygyje žmonių praktiškai nesutikau. Prie 30 laipsnių daugelis kažkaip renkasi gulėjimą prie jūros.
Iš pradžių planavau eiti tiesiausiu keliu, bet po to nusprendžiau pasižvalgyti ir po patį Mont Boron, juk vis tiek pakeliui. Beeinant visą laiką naudojausi internetu ir navigacija (ačiū tau, Europos Sąjunga), kas tikrai išgelbėjo, nes keliai čia painoki. Mont Boron viršuje radau visai jaukų parką ir apžvalgos aikštelę – nuo čia matosi Nicos uostas ir pakrantė.
Vėliau kalno viršuje atradau keliuką, kuris vingiuodamas žemyn vedė link Villefranche-sur-Mer. Pakeliui dar daugiau gražių vaizdų prisižiūrėjau – miestelis yra įsikūręs vaizdingoje įlankoje. Visas šis žygys nuo Nicos per Mont Boron iki Villefranche-sur-Mer truko maždaug 2,5 val.
Villefranche-sur-Mer miestelis: ką pamatyti?
Nedidelis Villefranche-sur-Mer miestelis turi be galo jaukų senamiestį. Jis išsidėstęs nuokalnėje, tad bevaikštant siauromis gatvelėmis vis tenka laipioti laiptukais aukštyn-žemyn. Senamiestyje galima aplankyti barokinę Saint-Michel bažnyčią ir Rue Obscure – Tamsiąją gatvę. Tai 1260 m. dėl karinių tikslų nutiesta dengta gatvė, vėliau naudota kaip vyno rūsys ar tiesiog gyvulių laikymo vieta. Paslaptinga, tamsi Rue Obscure gatvė primena tunelį ir buvo visai įdomus atradimas spalvingame Villefranche senamiestyje.
Judant arčiau pakrantės, Villefranche stūkso XVI a. citadelė, šiandien talpinanti miesto rotušę ir muziejų. Į vidų neužsukau, tačiau buvo visai smagu pasivaikščioti palei citadelės sieną ir pakrantę nutiestu keliuku. Jis veda iki senojo Villefranche uosto (la Darse), kuris statytas XVII a. Šalia uosto – ir nedidelis paplūdimys. Pakrantė akmenuota kaip ir Nicoje, nors girdėjau, kad kitoje Villefranche pusėje yra ir smėlėtas pliažiukas (bet ten jau nebenuėjau).
Grįžti į Nicą planavau autobusu, tačiau tai pasirodė ne taip ir paprasta. Apie 18 val. net keli autobusai pravažiavo pilnutėliai ir man nestojo. Galiausiai nusprendžiau grįžti taip pat kaip ir atėjau, tik jau į patį Mont Boron nebelipau (nors įkalne vis tiek reikėjo gerokai palipti), tad kelionė atgal pėstute užtruko jau tik kokias 50 min. :).
Saint Paul de Vence – meniškas miestelis
Kitą dieną nusprendžiau pavažiuoti toliau nuo pajūrio. Tam puikiai tiko Saint Paul de Vence – nedidelis Viduramžių miestelis, labiausiai garsėjantis modernaus ir šiuolaikinio meno muziejais bei galerijomis. Maždaug 20 km nuo Nicos nutolusį Saint Paul de Vence galima pasiekti autobusais nr. 400 arba 94 (kelionė kainuoja įprastinius 1,5 Eur, trunka apie 45 min.).
Viduramžių sienomis apjuostas Saint Paul de Vence stovi ant kalvos – nuo čia atsiveria nuostabūs aplinkinių kalnų ir miestelių vaizdai bei aplinkui plytintys vynuogynai. Įvairiais laikotarpiais miestelyje gyveno ir kūrė garsūs Prancūzijos ir kitų šalių menininkai, kiti tik šiaip užsukdavo apsilankyti ir pasisemti įkvėpimo. Ypač garsus 1920 m. atidarytas La Colombe d’Or viešbutis – jame mėgdavo apsistoti Pablo Picasso, Jean-Paul Sartre, Henri Matisse ir kiti.
Buvo smagu pasivaikščioti siauromis, vingiuotomis Saint Paul de Vence gatvelėmis, užklysti į meno galerijas ir aplankyti senovines bažnyčias. Mane dar visada žavi senos kapinės – radau jas ir čia. Vienas žymiausių žmonių, palaidotų šiose kapinėse – kelis dešimtemčius Saint Paul de Vence gyvenęs rusų-prancūzų dailininkas Marc Chagall.
Grįžau į Nicą tuo pačiu autobusu, tik reikėjo gerokai pasigrūsti, kad patekčiau į vidų. Iš kelių dienų patirties galiu teigti, kad pilnutėliai autobusai yra paplitusi problema regione. Matyt, dauguma turistų nori panašiu metu vakare grįžti namo.
Île Sainte-Marguerite – sala prie Kanų krantų
Vieną iš paskutinių dienų Žydrojoje pakrantėje nusprendžiau aplankyti netoli Kanų krantų esančią Île Sainte-Marguerite – Šv. Margaritos salą. Tai didžiausia sala Lérins salyne – šalia dar stūkso Île Saint-Honorat bei keletas mažyčių negyvenamų salų. Tiek į Île Sainte-Marguerite, tiek į Île Saint-Honorat galima nuplaukti keltu iš Kanų uosto – kelionė trunka 15 min. ir kainuoja 15 Eur. Keltų laikus ir daugiau informacijos galite rasti čia. Iš Nicos iki pačių Kanų aš nuvykau traukiniu – bilietas kainavo 7 Eur.
Île Sainte-Marguerite pirmiausia pasitinka nedidelė prieplauka, keletas vasarnamių ir pušų bei eukaliptų giraitės, kurios sukuria labai malonų pasivaikščiojimams pavėsį. Nuo prieplaukos pasukus į kairę ir paėjėjus maždaug 10 min., prieinu salos fortą. Sainte-Marguerite sala buvo apgyvendinta dar nuo Romos laikų, tačiau ją labiausiai garsina būtent šis, XVII a. statytas fortas, kur keletą šimtmečių veikė kalėjimas.
Turbūt labiausiai šį kalėjimą išgarsino paslaptingas kalinys, vadintas Žmogumi su geležine kauke (galbūt matėte 1998 m. filmą su Leonardo diCaprio?). Kalinys, kurio veidą dengė kaukė, Sainte-Marguerite saloje kalėjo Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV laikais. Viena iš teorijų sako, kad Žmogus su geležine kauke buvo karaliaus brolis. Tikroji jo tapatybė taip ir liko neatskleista, tačiau davė peno rašytojų ir filmų kūrėjų fantazijai.
Įėjimas į salos fortą kainavo 7 Eur. Be senojo kalėjimo patalpų, čia dar veikia ir jūrų muziejus, kur galima susipažinti su jūrininkystės istorija ir pamatyti įvairiausių įdomių radinių, rastų sudužusiuose laivuose. Forto teritorijoje dar stovi koplyčia ir labai vaizdingi senoviniai kariuomenės barakai.
Île Sainte-Marguerite forto teritorija:
Apsilankius forte, galima pasivaikščioti po salą ar atsigaivinti viename iš nedidelių pliažiukų. Tik svarbu nepavėluoti į paskutinį keltą (jis išvyksta 18:00 val.), kitaip ir liksite nakvoti pušų giraitėje.
