SLOVĖNIJOS SOSTINĖ LIUBLIANA – ŠIUOLAIKIŠKA IR ATSIPALAIDAVUSI

Slovėnija yra viena mažiausių Europos valstybių: plotu maždaug tris kartus mažesnė už Lietuvą, o gyventojų turi vos du milijonus (aišku, mes turime vos 2,8 mln., tai gal ir nereikėtų čia taip jau stebėtis :)). Nepaisant mažumo, Slovėnija užsienio turistų nelieka nepastebėta, o daugelis giria ne tik šalies sostinę Liublianą, bet ir įspūdingą gamtą.

Šią vasarą turėjau galimybę pati bent truputį pažinti Slovėniją. Po savaitės nuotykių Slovakijoje, nusprendėme toliau kelionę tęsti Liublianoje. Iš Bratislavos į Liublianą kasdien kursuoja Flixbus autobusai, kelionė trunka 6 val., o bilietai mums kainavo po 26 Eur žmogui, perkant internetu.

Paprasti Liublianos patogumai

Į Liublianą atvykome jau vėlokai vakare ir iš karto patraukėme į mūsų užsakytą hostelį, esantį maždaug 20 min. pėstute nuo centro. Pasirinkome turbūt pigiausią apgyvendinimo vietą visoje Liublianoje, kur dvivietis kambarys su bendrais dušais ir WC atsiėjo 32 Eur.

Kiek ieškojome, visur kitur paprasti dviviečiai kambariai kainavo nuo 40-50 Eur, ir dažniausiai būdavo tolokai nuo centro. Mūsų hostelis, pavadinimu Simple Accommodation Vodmat, yra būtent tai, ką ir žada pavadinimas. Visiškai paprasti kambariai, labiau primenantys lietuvišką studentų bendrabutį, per daug nesužavėjo, kita vertus, pailsėti po kelionės buvo pats tas.

Hostelis įsikūręs ramioje, didžiuliais medžiais apaugusioje gatvelėje. Pirmą vakarą atvykus, registratūroje darbuotojų neberadome, tik mums paliktą raštelį su kambario numeriu ir raktais. Šis faktas ir tai, kad hostelio durys per visą naktį paliekamos atidarytos, iš pradžių vertė jaustis kiek nejaukiai. Vėliau pradėjome galvoti, kad gal čia tiesiog labai saugus miestas, o žmonės labiau atsipalaidavę, nei mes esame įpratę.

Žalioji Liubliana

Slovėnijos sostinėje praleidome dvi dienas, po kurių jautėmės tikrai neblogai susipažinę su miestu. Liubliana yra viena mažiausių Europos sostinių (taip, taip, žinau, kad ir apie Bratislavą tą patį rašiau, bet Liubliana turi tik 280 tūkst. gyventojų!), taip pat labai žalias ir švarus miestas.

2016 m. Liubliana buvo išrinkta Europos Žaliąja sostine (European Green Capital), o pirmas dalykas, kuris mums krito į akis bevaikštant miesto gatvėmis, buvo didžiuliai požeminiai atliekų rūšiavimo konteineriai. Iš karto pagalvojome, kaip sunku būtų kažką panašaus įgyvendinti Tel Avive, kur labai trūksta parkavimo vietų ir kiekvienas plotelis yra aukso vertės…

Liublianoje visur galima rasti geriamo vandens kranelius, prie kurių esantys užrašai skatina nemokamai prisipildyti vandens gertuves, o ne kaskart pirkti plastikinius buteliukus. Be viso to, mieste išvystytas dviračių tinklas, visas senamiestis paverstas didžiule pėsčiųjų zona, visur pilna didesnių ir mažesnių parkų.

Didžiausias iš jų – Tivoli parkas – dar vadinamas Liublianos plaučiais. Visai šalia centro esantis parkas užima maždaug penkių kvadratinių kilometrų teritoriją ir yra puiki vieta tiek poilsiui, tiek sportui, tiek lengvam pasivaikščiojimui. Be žaliųjų zonų, parke stovi XVII a. buvę jėzuitų rūmai, galerija po atviru dangum, keletas tvenkinių, žaidimų aikštelių, rožių sodas, kavinės.

Senamiestis: tiltai ir ne tik

Liublianos senamiestis yra nedidelis, išsidėstęs siauros Liublianicos upės vingyje. Todėl nenuostabu, kad miestas garsėja savo išskirtiniais tiltais – jų čia yra net 17, bejungiančių senamiestį ir naujesnius miesto rajonus. Vienas populiariausių – Drakonų tiltas (Zmajski Most). Papuoštas keturiais drakonais, šis tiltas pastatytas 1901 m. vietoje anksčiau stovėjusio medinio tilto. Drakonas yra svarbus Liublianos simbolis, pavaizduotas ir miesto herbe.

Neįmanoma nepastebėti ir senamiesčio širdyje stūksančio Trigubo tilto (Tromostovje) – iš tiesų tai vienas šalia kito pastatyti trys tiltai. Vidurinysis yra seniausias ir nuo 1842 m. naudotas transportui. Vėliau iš abiejų pusių jam pastatyti du pėsčiųjų tiltai (dabar visi tik pėsčiųjų). Trigubas tiltas jungia senamiestį su viena pagrindinių miesto aikščių, kur visada vyksta gyvenimas. Prešeren aikštė pavadinta XIX a. poeto France Prešeren garbei, kurio kūrinys „Zdravljica“ („Tostas“) tapo Slovėnijos himnu. Prešereno aikštę puošia barokinė, ryškiai raudona pranciškonų bažnyčia.

Koks gi senovinis miestas be pilies – žinoma, Liublianoje ji irgi yra. Senamiesčio viduryje ant kalno stovinčią pilį galima pasiekti pėstute, funikulieriumi arba traukinuku. Viduramžius menanti Liublianos pilis iš išorės neatrodo kažkuo labai ypatinga, o įėjimas čia kainuoja 7,5 Eur. Prisipažinsiu, kad pagailėjome tų kelių eurų ir į pilies vidų neužėjome, nors tik vėliau sužinojome, kad ten galima užlipti į bokštą, nuo kurio matosi visa Liublianos panorama. Oh well…

Kitas iš išorės nelabai ypatingas statinys yra Liublianos katedra. Tiesa, viduje ją puošia tikrai įspūdingos XVIII a. įvairių Italijos menininkų tapytos barokinės freskos. Taip pat gana įdomios pasirodė katedros durys, vienos naudojamos kaip įėjimas, kitos – kaip išėjimas. Durys yra bronzinės ir vaizduoja kirkščionybės istoriją Slovėnijoje – jos buvo sukurtos specialiai popiežiaus Jono Pauliaus II vizitui 1996 m.

Pigesnio maisto beieškant

Per pirmąjį pusdienį Liublianos senamiestį jau buvome praėję skersai-išilgai, todėl jautėmės kaip namie :). Apžiūrėję pagrindinius turistinius objektus, nusprendėme ramiai pasivaikščioti po pilies papėdėje, netoli Drakonų tilto esantį centrinį turgų. Vasaros metu čia radome daug įvairių daržovių, vaisių, uogų. Skirtingose turgaus dalyse taip pat parduodama šviežia žuvis, sūriai, vynas, medus, aliejus, taip pat gėlės ir tradiciniai mediniai dirbiniai.

Čia pat palei Liublianicos upę įsikūrę daugybė kavinių ir restoranų. Atrodė, kad klientų jiems netrūksta, tačiau kainos čia gana turistiškos. Pavartę keletą meniu, nusprendėme eiti paieškoti pigesnio maisto alternatyvų tolėliau nuo centro.

Kadangi miestas nedidelis, labai toli eiti ir neprireikė :). Liublianoje atradome dvi vietas, kuriose daugiausiai ir maitinomės tas kelias dienas. Pirma, tai mieste populiarios burekos – tai tokie sluoksniuotos tešlos kepiniai, gaminami su įvairiais įdarais: sūriu, mėsa arba špinatais. Viena didelė bureka dažniausiai kainuoja 2 Eur. Asmeniškai mes tapome Nobel Burek užkandinės klientais, bet panašių burekinių Liublianoje yra ne viena.

Kita puiki vieta – netoli stoties esantis „Loving Hut“. Tai kažkas panašaus į vegetarinio maisto valgyklą, kur galima paragauti tiek tradicinių slovėniškų (tik be mėsos), tiek įvairių kitų patiekalų: troškinių, sriubų, salotų ir t.t. Į lėkštes maistą krauniesi pats, o kaina paskaičiuojama pagal svorį. Nors prisikraudavome ir nemažai, kaskart dviese sočiai pavalgydavome už mažiau nei 10 Eur.

Gatvės menas Liublianoje

Be daugybės tiltų ir burekų, Liubliana man dar labai asocijuojasi su gatvės menu. Jau pirmąją dieną vienoje iš senamiesčio gatvių pastebėjome daugybę grafičių. Pasirodė gana keista, nes tai nebuvo kažkokia apleista vieta, o tikrai turistinė senamiesčio gatvelė.

Vėliau įvairaus gatvės meno matėme ir daugiau, o labiausiai nustebino kiek toliau nuo centro atrastas Metelkova kvartalas. Kažkada čia buvo kariuomenės barakai, vėliau juos užėmė skvoteriai, o šiandien įkurtas alternatyvaus meno centras, kuriame vyksta įvairūs renginiai, koncertai, parodos. Taip pat čia veikia bariukas ir turbūt vienas įdomiausių hostelių mieste, įsikūręs buvusio kalėjimo patalpose.

Tiek Metelkova, tiek visas gatvės menas Liublianoje tikrai prisideda prie ypatingos miesto atmosferos. Atrodo, kad Liubliana, nors ir nedidelė, yra atsipalaidavęs ir šiuolaikiškas miestas.