SLOVAKIJOS AUKŠTIEJI TATRAI: DVI DIENOS PRIE POPRADO EŽERO
Keliaudami Slovakijoje įsitikinome: tai yra vaizdingų kalnų ir slėnių kraštas. Trumpai susipažinę su Košice, išsinuomojame mašiną ir lekiame pasigrožėti Aukštaisiais Tatrais (Vysoké Tatry) – aukščiausiu Karpatų kalnynu, kurio didžioji dalis išsidėsčiusi Slovakijoje, o mažesnė dalis – Lenkijoje.
Nuo Košicės iki kalnuose esančio Poprado ežero (Popradské pleso), prie kurio ketiname apsistoti, maždaug 140 km. Juos įveikiame lengvai ir greitai – keliai Slovakijoje tikrai geri (visi nemokami), o pakeliui prisižiūrime žaliuojančių kalvų, senovinių pilių ir slėniuose įsikūrusių bažnytkaimių.
VAIZDINGAS POPRADO EŽERAS
Kadangi Aukštiesiems Tatrams galėjome skirti tik kelias dienas, norėjome atrasti gražią vietą kalnuose, kur jau ir visos žygeivių trasos būtų šalia. Pasirinkome Popradské Pleso, kuris yra tikrai vaizdingas kalnų ežeriukas, ir būtent nuo jo prasideda nemažai pėsčiųjų maršrutų.
Prie Poprado ežero įsikūrę du viešbučiai – mes apsistojame didesniajame Horsky Hotel. Dvivietis kambarys su vonios kambariu, vaizdu į ežerą ir pusryčiais čia kainuoja 68 Eur. Dar 10 Eur/parai tenka mokėti už automobilio stovėjimą, mat Popradas yra įsikūręs nacionaliniame parke ir automobilių eismas čia ribotas. Ne tik kad už stovėjimą teko mokėti, bet ir iš anksto susitarti su viešbučiu, kad išrašytų mums leidimą, jog apskritai galėtume įvažiuoti į šią teritoriją.
Pats Poprado ežeras yra nedidelis – apėjome jį visą per maždaug dvidešimt minučių. Šiaurėje į jį įteka mažas upeliukas, o pietuose galima rasti memorialinį parką, skirtą žuvusiems Aukštuosiuose Tatruose. Daugiau aplinkui – miškai ir miškingi kalnai.
PAŽINTIS SU SLOVAKIJOS VIRTUVE
Atvykę į viešbutį pirmąją dieną truputį pasivaikštome po apylinkes, o vakare išbandome viešbučio restoraną, kuris siūlo tradicinius slovakiškus patiekalus. Vietinis maistas yra skanus, tačiau mums pasirodo labai riebus ir po keleto dienų taip besimaitinant jau pradeda norėtis paprasčiausių salotų.
Kai kurie patiekalai primena Vengrijos ar Lenkijos virtuves: čia galima rasti ir guliašo, ir koldūnų (pyrohi) su įvairiais įdarais, ir kopūstienės. Vienas iš tradicinių slovakiškų patiekalų yra halušky – tai mažyčiai bulvių kukuliukai, patiekiami su ožkos sūriu ir rūkyta kiauliena. Bet galbūt labiausiai įstrigo keptas sūris, kuris gali būti įvairių rūšių ir yra geras pasirinkimas vegetarams. Kadangi mėsos nevalgau, tą sūrį ir kapoju praktiškai kiekvieną dieną :).
Esame apsistoję gamtos apsuptyje ir, išskyrus viešbučio restoraną, čia daugiau nėra jokio maisto pasirinkimo. Tačiau kainos nesikandžioja: karštieji patiekalai kainuoja 4-8 Eur, alaus bokalas – 2 Eur.
ŽYGIS PO KALNUS
Kitą rytą pailsėję nusprendžiame leistis į žygį. Aukštuosiuose Tatruose lankėmes prieš pat vasaros sezono atidarymą, kurio oficiali pradžia – birželio 15 d. Dėl to kai kurie pėsčiųjų maršrutai buvo oficialiai uždaryti, nors net ir viešbutyje mums sakė nieko nebijoti, ir vos ne eiti, kur tik norime :).
Vis dėlto pasirinkome jau atidarytą trasą: pirmiausia iki Sedlo pod Ostrvou viršūnės, o po to – iki kito kalnų ežeriuko – Batizovské Pleso. Užlipti iki Sedlo pod Ostrvou užtrunka apie 45 minutes, o pakeliui vis gražiau ir gražiau atsiveria Poprado ežero vaizdas, kuris nuo pačio viršaus atrodo iš viso nerealiai.
Nuo viršūnės iki kito ežero – dar apie pusantros valandos kelio. Čia kopti beveik nebereikia, tad kelias nėra sunkus, tačiau jau visai netoli ežero randame trasos atkarpą, visą padengtą sniegu. Čia tai jau truputį reikėjo pasistengti: vienas neteisingas žingsnis, ir galėjome labai lengvai nučiuožti žemyn.
Batizovskės ežeriukas dar mažesnis už mūsiškį Popradą, bet irgi labai vaizdingas, o vienoje vietoje iš jo išteka ir žemyn kaskadomis krenta mažas upeliukas. Vandens šaltumas gelia rankas.
NETIKĖTI ORŲ PASIKEITIMAI
Pirmąją dienos pusę mus lydėjo labai geras oras: švietė saulė ir buvo pakankamai šilta, galėjome eiti su trumpomis rankovėmis. Užtat pasiekus Batizovské Pleso ir pasukus atgal, danguje pradėjo kauptis didžiuliai juodi debesys.
Tokiems orų pasikeitimams nebuvome pasiruošę, ėjome su šortais ir tik lengvomis striukytėmis. Belipant į priekį dar juokėmės iš kitų žygeivių, kurie atrodė visą The North Face rūbų kolekciją susipirkę, bet po to tai jau ir patiems buvo nebejuokinga.
Iš pradžių tik gąsdinę, debesys netrukus padovanoja ir lengvo lietaus, kuris paskutinę valandą jau mirkdo mus ir visai stipriai. Lietus tai dar nieko, bet kai matai kaip į aplinkinius kalnus šaudo žaibai, kyla įvairios mintys. Kaip bebūtų, grįžome sveiki, tik šiek tiek sušlapę, nors kelias atgal ir nebuvo labai linksmas.
Štai tokie neprognozuojami yra tie kalnai. Tą pačią dieną buvome suplanavę ir dar vieną, trumpesnį maršrutą, bet kadangi lietus nebesitraukia, tenka grįžti į viešbutį ir ilsėtis (o neeee…:), o tam vėl puikiai tinka keptas sūris ir alus :).
