LUANG PRABANGAS IR KUANG SI KRIOKLIŲ SLAPTI BASEINAI

Dar prieš atvykstant į Luang Prabangą, pradedame juokauti, kad šis miestas pateisina savo vardą – yra iš tikrųjų prabangus. Kai Don Det ar Vang Vieng nakvynę rasdavome už mažiau nei 10 Eur dviems, Luang Prabange pigiausias internete rastas dvivietis kambarys kainuoja 30 Eur. Tiesa, mes dar kaip tyčia pataikome atvykti per kinų naujuosius metus, tad ir pasirinkimo didelio nėra.

Kadangi viso dienos biudžeto išleisti vien nakvynei nenorime, nusprendžiame miegoti hostelyje pavadinimu LPQ Backpackers’ Hostel, aštuonviečiame dorm‘e, kur mokame 6 USD už lovą įskaitant ir pusryčius.

Paprastai hosteliuose nakvoti kad ir nebūna labai patogu, bet bent jau smagu – galima susipažinti su žmonėmis, o su kai kuriais net ir pratęsti kelionę kartu. Šį kartą daug draugų nesusirandame – mūsų kambaryje gyvena trys angliškai nekalbantys vyresnio amžiaus kinai, kurie naktimis knarkia, o dienomis lovose valgo savo vietoje pasigamintą maistą. Truputį pabendraujam tik su dar vienu kambario gyventoju – išprotėjusiu lenku Pyteriu, kurio kita kelionės stotelė, sako, bus Šiaurės Korėja.

KUANG SI KRIOKLIAI: KAIP NUVYKTI IR KIEK KAINUOJA

Luang Prabange turime tik dvi dienas, tad iš karto pradedame ieškoti, kaip nuvykti iki žymiųjų Kuang Si krioklių. Iš karto atmetame galimybę nuomotis motorolerį: jie čia kainuoja nuo 120 000 LAK (13 Eur) dienai, o ir istorijų apie prastas važiavimo sąlygas prisiklausėme pakankamai.

Beveik kiekvienas hostelis ir turizmo agentūros siūlo vykti iki krioklių su mikroautobusu: kainuoja tai 60 000 LAK (6,5 Eur) žmogui, tačiau prie krioklių leidžia pabūti tik 2 valandas, o pavėlavusių sugrįžti niekas nelaukia.

Tad galiausiai nusprendžiame vykti su tuk-tuku, kurių pilna visame Luang Prabango centre. Kaina žmogui – 40 000 LAK (4,3 Eur), tačiau vairuotojai vyksta tik tada, kai susirenka bent 8-10 žmonių (žinoma, jei nenori laukti, tai gali mokėti papildomai). Mes iš pačio ryto randame tuk-tuką, kuriame jau sėdi 6 keliautojai, tad prisijungus ir mums, įkalbame vairuotoją važiuoti.

Kelionė trunka apie 40 min., keliai vingiuoti, o kuo toliau važiuojame, tuo darosi vėsiau. Atvykus prie Kuang Si krioklių vairuotojas bando prašyti pinigų, tačiau sutariame, kad mokėsime tik tada, kai parveš mus atgal į Luang Prabangą. Su kitais tuk-tuko keleiviais ir vairuotoju pasitariame, kad prie krioklių praleisime apie tris valandas, ir būtent už tiek laiko sutariame grįžti prie transporto priemonės.

Įėjimas į krioklių parką kainuoja 20 000 LAK (2,2 Eur), o prieš pasiekiant pačius krioklius, aplankome pakeliui esantį juodųjų lokių rezervatą – čia gyvenantys keliolika gyvūnų buvo išgelbėti iš brakonierių ir nelegalių prekybininkų rankų.

SLAPTO BASEINO BEIEŠKANT: ŽMONĖS, TAIP GERIAU NEDARYKIT

Truputį paėjus pagaliau pasiekiam pačius Kuang Si krioklius, kurie tikrai atrodo, kaip pasakoje – daugybė kaskadų ir turkio spalvos baseinai užgnaužia kvapą. Palipus dar aukščiau, pasiekiame tiltelį, nuo kurio galima stebėti didžiausią, 54 m aukščio kaskadą. Nuo čia tiek iš dešinės, tiek iš kairės pusės eina takeliai iki pačio krioklio viršaus.

Mes nuo tiltelio pasukame į kairę pusę ir lipame į viršų, mat turime misiją – atrasti slaptą baseiną, apie kurį ne kartą girdėjome iš kitų keliautojų. Pakeliui prie mūsų dar prisijungia britų pora – Chris ir Amy, kurie atvyko tuo pačiu tuk-tuku. Chrisas Kuang Si kriokliuose, įskaitant ir slaptąjį baseiną, jau lankėsi prieš penketą metų, tad sako, padės mums tą baseiną surasti.

Palipę apie 15 min. randame takelį, kurio pabaigoje – tvora ir užrašas „Do not enter“. Chrisas sako, kad baseinas turėtų būti čia, o mes iš pradžių irgi nieko blogo nepagalvojame, nes ir kiti keliautojai sakė, kad patekti į slaptąjį baseiną iš tiesų yra draudžiama.

Tačiau perlipę tvorą, matome, kad toliau jokio kelio nėra, tik pats krioklys ir daugybė mažų kaskadų. Chrisas tuo tarpu vis dar pozityviai nusiteikęs, sako, kad reikia šiek tiek palipti kaskadomis, o baseinas turėtų būti netoliese, tik šiek tiek aukščiau. Mes šiek tiek dvejojame, bet po kelių minučių pamatom, kad mūsų naujieji draugai – jau kaskadų viršuje, o Chrisas šaukia, kad jau rado ir slaptąjį baseiną.

Na tai ir mes pasiryžtame – lipame tiesiai per krioklį, o vanduo purškia tiesiai į veidą, ant visų daiktų ir drabužių. Čia tikrai ne tas baseinas, apie kurį pasakojo kiti keliautojai, galvoju sau, bet lipu toliau (peer pressure, taip sakant..).

Po kelių minučių visi šlapi pasiekiame kaskadų viršų, dar kiek paeiname ir iš tikrųjų – pasiekiame visiškai izoliuotą baseiną, kuriame be mūsų – nei gyvos dvasios (nors gal ir netinkamas šiai situacijai posakis, mat laosiečiai iš tikrųjų tiki, kad kai kuriuose krioklio baseinuose gyvena dvasios).

Sunku patikėti, kur mes patekom: pažiūrėjus į viršų – dar viena maždaug dešimties metrų kaskada, nuo kurios purslais krenta vanduo, o priplaukus prie baseino krašto ir pasižiūrėjus žemyn, gali matyti dar kelias kaskadas ir baseinus, kartu ir tiltelį krioklio apačioje bei mažus ant jo stovinčius žmogeliukus. Viename iš žemiau esančių baseinų pamatome ir daugiau besimaudančių žmonių, tad nusprendžiame, kad ten ir bus tas tikrasis slaptasis baseinas, apie kurį pasakojo kiti keliautojai.

Po kiek laiko prisimaudę ir prisidarę nuotraukų nuo, kaip atrodo, pasaulio krašto, bandome grįžti atgal. Pasirodo, kad laipioti kriokliais žemyn yra žymiai sunkiau nei į viršų, mat tikrai lengva tiesiog nuslysti, o ir krentantis vanduo stumia žemyn. Na, bet šiaip taip pavyksta įveikti kliūtis ir grįžti į kelią, kur sutinkame kelias grupeles turistų – keistai jie į mus visus peršlapusius žiūri.

Galiausiai kai jau takeliu užlipame iki krioklio viršaus ir pradedame kita puse leistis žemyn, atrandame ir tą tikrąjį slaptąjį baseiną. Taip, čia irgi stovi praėjimą draudžiantys ženklai ir reikia pralįsti pro tvorą, bet iki pačio baseino bent jau eina gana normalus takelis. Tiesa, tas slaptasis baseinas nėra toks jau ir slaptas – kai mes ateiname, čia jau maudosi keliolika žmonių, bet manau, geriau šiek tiek mažiau privatumo nei rizika nusisukti galvą ?.

Po visų nuotykių prie tuk-tuko grįžtame pavėlavę apie pusvalandį, bet vairuotojas kantriai laukia – juk dar negavo savo užmokesčio.

KĄ DAR GALIMA PAMATYTI LUANG PRABANGE?

Į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktame Luang Prabango senamiestyje susimaišiusi europinė kolonijinė ir tradicinė laosietiška architektūra. Senąjį kvartalą lengvai galima apeiti pėstute – Luang Prabangas nedidelis, o gyvenimas čia teka ramia vaga.

Senamiestis yra apsuptas Mekongo ir Nam Khan upių. Jo viduryje – apie 100 m aukščio Phou Si kalnas su Wat Tham Phousi šventykla, nuo kurios matosi puiki Luang Prabango panorama (įėjimas kainuoja 20 000 LAK/ 2,2 Eur).

Per Nam Khan upę nutiesti du bambukiniai tiltai – perėjus juos galima patekti į dar kitokį Luang Prabangą, kuriame pasijunti lyg būtum kaime: neasfaltuoti keliukai, upėje besipliuškenantys vaikai ir arklių kinkyti vežimai tikrai neprimena miesto.

Beje, bambukiniai tiltai kasmet yra pastatomi iš naujo, mat nėra tokie tvirti, kad atlaikytų liūčių sezoną. Užtat už perėjimą per tiltą reikia mokėti – 8000 LAK (apie 1 Eur), o bilietas galioja į abi puses, bet tik jei grįši per tą patį tiltą.

Luang Prabangas taip pat garsėja savo naktiniu turgumi (man asmeniškai tai buvo pats įdomiausias turgus, matytas visoje pietryčių Azijoje): čia rasite visko nuo suvenyrų, tekstilės gaminių, papuošalų iki puikaus maisto.

Vietinio maisto kainos Luang Prabange yra šiek tiek aukštesnės nei kitur pietryčių Azijoje, nors europiečiams vis tiek turėtų atrodyti labai žemos – pavyzdžiui, vietiniai ryžių ar makaronų patiekalai čia kainuoja apie 2 Eur.

Taip pat mieste juntama iš kolonijinių laikų likusi prancūziška dvasia: čia rasite daug kavinių su tikra espresso kava ir prancūziškų kepyklėlių su puikiais kepiniais.

Drąsiai galiu sakyti, kad Luang Prabangas – vienas žaviausių ir išskirtiniausių pietryčių Azijos miestų.