ŽIEMIŠKAS ZALCBURGAS. KĄ PAMATYTI MOCARTO MIESTE?

Nelabai žiemiškas Kalėdas praleidę Lietuvoje, šventes pratęsti ir Naujus Metus pasitikti nusprendėme Austrijoje. Vos po pusantros valandos skrydžio iš Vilniaus atsidūrėme Vienoje, o jau kitą rytą automobiliu išdardėjome link vakaruose, netoli sienos su Vokietija stūksančio Zalcburgo.

“Sninga!” – pradėjau šaukti išvydusi, kaip mūsų transporto priemonės valytuvai dorojasi su stambiais sniego kąsniais. Didelių pusnų aplinkui nesimatė, visgi snieguotos kalnų viršūnės neleido pamiršti, kad judame link žiemos pramogomis garsėjančio Austrijos regiono.

Man Austrija visuomet atrodė labiau žiemiška kryptis, todėl ir pats Zalcburgas visiškai pateisino lūkesčius. Alpių apsuptyje įsikūręs, žybsinčiomis girliandomis išpuoštas, karštu vynu ir kepintais kaštonais kvepiantis, miestas buvo kupinas šventinės nuotaikos ir pramogų.

Barokinis Zalcburgo senamiestis

Atvykę į Zalcburgą įsikūrėme netoli senamiesčio esančiame „Star Inn“ viešbutyje. Keturvietis kambarys mūsų grupelei atsiėjo 170 Eur, dar po 14 Eur žmogui pridėjome už pusryčius (šie buvo tikrai puikūs). Tai buvo pigiausias variantas, kokį radome likus keturiems mėnesiams iki kelionės. Didelio pasirinkimo ir neturėjome – kalėdinis laikotarpis yra populiarus metas lankyti Zalcburgą, tad daugelis apgyvendinimo vietų būna rezervuotos gerokai iš anksto.

Negaliu sakyti, kad turistų srautai mieste mus labai vargino, visgi jie tikrai jautėsi prie pagrindinių lankytinų objektų – Mocarto muziejaus ar Hohenzalcburgo tvirtovės. Manau, verta atsikelti anksčiau ryte ir pamėginti aplenkti didžiąsias lankytojų minias.

Zalcburgas yra gana kompaktiškas miestas – nors ir būdamas ketvirtas pagal dydį Austrijoje, jis talpina vos 150 tūkst. gyventojų. Daugumą lankytinų vietų čia galima apeiti pėstute. Senamiestis išsidėstęs abejose Zalcacho upės pusėse ir labiausiai garsėja savo barokine architektūra – šiuo stiliumi pastatyta Zalcburgo katedra, Mirabelio rūmai ir sodai, daugybė kitų bažnyčių ir fontanų.

Žiemos švenčių laikotarpiu Zalcburgo aikštės būna nusėtos kalėdinių mugių. Tiesa, pagrindinės iš jų po Kalėdų užsidaro – mums lankantis tarpušvenčiu veikė tik viena, Sternadvent mugė, įsikūrusi tarp Getreidegasse ir Griesegasse. Tikrai užteko ir tos vienos – mugė pasirodė gan didelė, o jei labai norisi, įvairių šventinių suvenyrų galima rasti ir daugelyje senamiesčio parduotuvėlių.

Zalcburgas – Mocarto miestas

Zalcburgas žinomas ir kaip Mocarto miestas – čia gimęs ir užgaugęs XVIII a. kompozitorius dabar yra tapęs pinigų darymo mašina. Mieste galima aplankyti net du Mocarto muziejus. Pagrindinėje senamiesčio shoppinimosi gatvėje, Getreidegasse, stūkso ryškiai geltonas Mocarto gimtasis namas (Mozarts Geburtshaus), o kitoje upės pusėje – Mocarto rezidencija, namas, kuriame jis vėliau gyveno su šeima (Mozart-Wohnhaus).

Nors ir nesu didelė Mocarto gerbėja ar klasikinės muzikos žinovė, nusprendžiau, kad būnant Zalcburge bent viename muziejuje apsilankyti būtina. Visgi Mocarto rezidencija nuvylė – įėjimas čia kainavo net 12 Eur, o pateikta informacija pasirodė paini. Dėmesys šiame muziejuje skiriamas ne Volfgangui, o jo tėvui Leopoldui Mocartui, kuris, pasirodo, irgi buvo didis kompozitorius ir muzikos mokytojas. Nors sužinojau kai ką naujo, 12 eurų galėjau panaudoti ir naudingiau.

Be muziejų, Zalcburge ant kiekvieno kampo galima rasti ir Mocarto suvenyrų parduotuvėles, kuriose paklausiausia prekė yra Mocarto saldainiai-rutuliukai (Mozartkugel). Su pačiu kompozitoriumi jie daug bendro neturi – saldainių receptas sukurtas konditerio Paulo Fürsto 1890 m., praėjus beveik šimtui metų nuo Mocarto mirties. Originalūs Mocarto saldainiai yra gaminami iš pistacijų marcipano, nugos, padengti juodu šokoladu ir patiekiami mėlynoje pakuotėje. Tačiau kadangi Fürstas savo recepto užpatentavęs nebuvo, netrukus kiti konditeriai pradėjo gaminti panašius gaminius – ir šiandien tų Mocarto saldainių galima rasti įvairių skonių ir rūšių.

Mocarto vardą Zalcburge yra pasiskolinusi ir viena garsi kavinė – Cafe Mozart, į kurią verta užsukti norint išgerti kavos ar suvalgyti pyrago gabalėlį. Populiariusias desertas čia – Zalcburgo Nockerl, purus suflė, gaminamas iš kiaušinio trynio, miltų ir cukraus. Vienos porcijos puikiai pakako keturiems.

Vaizdinga Zalcburgo tvirtovė

Vizito Zalcburge pabaigai pasilikome Hohenzalcburgo tvirtovę – ir tai buvo tarsi vyšnia ant torto. Ant kalvos įsikūrusią tvirtovę galima matyti iš daugelio Zalcburgo vietų – 250 m ilgio ir 150 m pločio Viduramžiška pilis laikoma viena didžiausių Europoje. Pakilti iki jos galima pėstute arba funikulieriumi – pastarasis kyla iš Kapitelplatz.

Bilietą į Hohenzalcburgo tvirtovę mes įsigijoje internetu (nuoroda čia). „Viskas įskaičiuota“ bilietas, į kurį įeina pakilimas ir nusileidimas funikulieriumi bei visi muziejai pačioje pilyje, kainavo 15,70 Eur. Perkant internetu šiek tiek sutaupėme, bet kas svarbiausia – neteko stovėti eilėje prie bilietų kasos.

Gynybinė pilis Zalcburge pradėta statyti XI a., o dabartinį pavidalą įgavo XV a. Per daugelį metų ji niekada nebuvo užimta priešų kariuomenės. Pilyje veikia skirtingi muziejai, pasakojantys Zalcburgo ir Austrijos istoriją, čia galima pamatyti originalius išlikusius kambarius, baldus, ginklų arsenalą ir t.t. Visgi įspūdingiausi – nuo tvirtovės atsiveriantys vaizdai. Iš vienos pusės galima matyti visą Zalcburgo senamiestį, apačioje tekančią Zalcacho upę, o kitoje pusėje – nuostabūs kalnų, pievų ir aplinkinių miestelių vaizdai.

Pusantros dienos Zalcburge visai pakako pagrindiniams lankytiniems objektams pamatyti ir miesto dvasiai pajusti. Tačiau Zalcburgo apylinkių iš karto nepalikome – prieš grįžtant į Vieną dar užsukome į Saint Wolfgangą ir Bad Išlį.