BETLIEJUS: BETONINĖ SIENA MIESTE, KURIAME GIMĖ JĖZUS

Betliejus – nedidelis miestas Vakarų krante, labiausiai žinomas kaip svarbi krikščionių piligrimystės vieta: tikintieji atvyksta čia aplankyti Jėzaus Kristaus gimimo grotos. Per pastarąjį dešimtmetį Betliejų dar labiau išgarsino britų gatvės menininkas Banksy, skirtingose miesto vietose palikęs dešimtis satyriškų piešinių, o 2017 m. net atidaręs originalų viešbutį.

 „The Walled Off Hotel“ iš karto buvo pramintas viešbučiu su blogiausiu pasaulyje vaizdu, mat jo visi langai išeina į aukštą betoninę sieną, o viešbučio kambariuose pasimėgauti tiesioginiais saulės spinduliais galima vos 25 minutes per dieną. Čia gali lankytis ne tik viešbučio svečiai, bet ir visi norintys: viešbučio interjeras yra išpuoštas Banksy darbais, o viduje veikia ir muziejus bei vietinių menininkų darbų paroda.

Betoninė siena, gatvės menas ir Kristaus gimimo vieta – štai tokie įdomūs kontrastai atvedė mane į Betliejų.

Iš Jeruzalės į Betliejų – kaip nuvykti?

Betliejų galima lengvai aplankyti iš Jeruzalės – šiuos miestus skiria vos 10 km. Tiesa, tie kilometrai tik mums atrodo kaip menkutis atstumas. Kadangi Betliejus įsikūręs Palestinos teritorijoje, Izraelio piliečiams ten lankytis draudžiama. Palestiniečiams atvykti į atrodytų arti esančią Jeruzalę taip pat nėra paprasta – tam jie privalo turėti specialius leidimus ir praeiti patikrą.

Susisiekimas tarp Izraelio ir Vakarų kranto labai apsunko (o kai kam ir tapo praktiškai neįmanomas) Izraeliui 2000 m. (po Antrojo palestiniečių sukilimo) pradėjus statyti betoninę skiriamąją sieną. Daugelis izraeliečių mano, kad ši siena jiems – saugumo garantas (iš tiesų po jos pastatymo Izraelyje ženkliai sumažėjo teroristinių išpuolių). Iš kitos pusės, palestiniečiams betoninė siena yra tapusi atskirties ir izoliacijos simboliu, ir tiesiogine prasme – fiziniu barjeru, atskiriančiu juos nuo darbo, išsilavinimo galimybių ar medicinos paslaugų.

Kad ir kokia liūdna būtų realybė, užsieniečiams Vakarų krante lankytis apribojimų nėra (tik reikia su savimi turėti pasą) – tad daugelis turistų iš Jeruzalės bent pusdieniui nuvyksta ir į Betliejų. Pasiekti Betliejų galima keliais būdais:

• Autobusu nr. 21, kuris kursuoja nuo rytinės Jeruzalės stoties, esančios prie Damasko vartų. Bilietas kainuoja 5 NIS (1,25 Eur, mokėti galima autobuse). Kelionė trunka apie 20-30 min., o autobusas stoja pačiame Betliejuje, tačiau kiek toliau nuo senamiesčio ir lankytinų objektų. Nuo autobuso stotelės galima imti taksi arba eiti pėstute.
• Egged autobusas nr. 234. Šis autobusas Jeruzalėje išvyksta nuo Sultan Suliman ir Hanev’im gatvių kampo ir vyksta iki vieno iš patikros punktų. Nuo ten vėlgi reikėtų imti taksi arba sėsti į palestiniečių autobusą. Egged autobuso kaina  7 NIS, kelionė trunka apie 30-40 min.
• Taksi. Jeigu taupote laiką ar tiesiog ieškote patogumo – iš Jeruzalės iki Betliejaus galima nuvykti ir taksi. Arabų taksistai klientus daugiausiai gaudo Alyvų kalno papėdėje ir prie Liūto vartų (Lion‘s gate). Dėl kainos galima derėtis.
• Automobiliu. Dauguma automobilių nuomos kompanijų Izraelyje nuomotu automobiliu neleidžia vykti į Vakarų krantą. Jeigu dėl kažkokių priežasčių vis tiek norite vykti automobiliu, susisiekite su Rytų Jeruzalės nuomos agentūromis.

Mano manymu, patogiausias būdas pasiekti Betliejų yra autobusu nr. 21 – taip aš čia pastarąjį kartą ir atvykau. Išlipus iš autobuso iš karto pripuola grupelė taksistų/gidų, kurie siūlosi pavežioti po lankytinas Betliejaus vietas. Nors dažniausiai viską darau savarankiškai, šį kartą su drauge nusprendėme pasiimti vairuotoją. Nuo stotelės iki senamiesčio „Google Maps” rodo apie 30 min. kulniavimą pėstute, be to, jau žinau, kad Betliejus yra gana kalnuotas miestelis, o objektai, kuriuos norime aplankyti, įsikūrę skirtingose miesto pusėse.

Renkantis vairuotoją reikia apsiginkluoti kantrybe ir nebijoti derėtis. Mes sutariame už kelių valandų pavežiojimą link Betliejaus senamiesčio ir Banksy viešbučio mokėti 120 NIS (apie 30 Eur). Visa kelionė užtruko apie tris valandas, vairuotojas vardu Abed pasitaikė kalbus bei draugiškas.

Betliejaus senamiestis ir Kristaus gimimo vieta

Pirmasis sustojimas Betliejuje – Kristaus gimimo Bazilika, vieta, kasmet sutraukianti tūkstančius piligrimų iš viso pasaulio. Bažnyčia pradėta statyti 325 m. imperatoriaus Konstantino, toje vietoje, kur, tikima, gimė Jėzus Kristus. Gimimo grotą rasite nusileidę į nedidelį po pagrindiniu altoriumi esantį urvą. Kristaus gimimo vietą čia žymi keturiolikakampė žvaigždė, o aplinkui žiba sukabintos 15 sidabrinių lempų, simbolizuojančių skirtingas krikščionių konfesijas. Šiandien Baziliką prižiūri trys iš jų – graikų ortodoksai, Romos katalikai bei armėnų apaštališkoji bažnyčios.

Nors atrodytų, Kristaus gimimo Bazilika yra viena svarbiausių vietų krikščionims visame pasaulyje, didelių žmonių srautų čia nepastebėjome. Dauguma turistų į Betliejų atvyksta kokiam pusdieniui su organizuotais turais, tačiau tokių pavienių keliautojų kaip mes nėra labai daug. Tiek mūsų vairuotojas, tiek vėliau sutikti gatvės prekeiviai vis skundėsi, kad turistų srautai mažėja dėl žiniasklaidoje kuriamo Vakarų kranto, kaip nesaugios teritorijos, įvaizdžio.

Kristaus gimimo bazilika įsikūrusi šalia Manžero (Manger), pagrindinės Betliejaus aikštės. Nuo čia vingiuojančiose senamiesčio gatvelėse galima rasti įvairių suvenyrų parduotuvių, o paėjus kiek toliau – Pieno grotos koplyčią (Chapel of the Milk Grotto). Pasakojama, kad Marija su Juozapu ir ką tik gimusiu kūdikiu čia slėpėsi bėgdami nuo Herodo, įsakiusio išžudyti visus Betliejaus berniukus. Marijai bemaitinant kūdikį, lašas pieno nukritęs ant akmeninės sienos ir nudažęs visą grotą baltai.

Dėl asociacijų su Marija ir jos pienu, Pieno grotos koplyčia yra tapusi paslaptinga vieta, į kurią vyksta poros, negalinčios susilaukti vaikų. Čia net galima pasiimti nedidelį paketėlį baltų grotos miltelių, kuriuos sumaišius su pienu turėtumėt gauti stebuklingą vaisingumo eliksyrą.

Skiriamoji siena ir paslaptingasis Banksy

Valandėlę pasivaikščiojus po Betliejaus senamiestį ir išgėrus puodelį stiprios kavos, vairuotojas Abedas mus veža link separacinės sienos ir Banksy viešbučio. Abedas džiaugiasi, kad norime vykti ten – sako, kad lietuviai dažniausiai pamato tik Jėzaus gimimo vietą, o situacija regione ne taip domisi. Važiuojant link viešbučio, jis parodo mums nemažai apleistų pastatų – sako, kad daugelis verslų ir parduotuvių pastačius sieną turėjo užsidaryti. Teritorija aplink Banksy viešbutį kažkada buvo gana populiari komercinė gatvė, o šiandien atrodo visiškai apleista.

Satyriškais meno kūriniais garsėjantis anoniminis gatvės menininkas Banksy Palestina susidomėjo jau senokai: dar 2005 m. jis čia paliko 9 visame pasaulyje išgarsėjusius piešinius, daugumą iš jų – būtent ant separacinės sienos. 2017 m. atidarytas „The Walled Off Hotel“, pasak paties Banksy, turėtų paskatinti dialogą tarp skirtingų pusių.

Neatsitiktinai pasirinkta ir viešbučio vieta – C zonoje, kurioje teoriškai leidžiama lankytis ir Izraelio piliečiams. Kaip teigė viešbučio vadovai, jie norėtų, kad ir izraeliečiai galėtų lankytis čia, o abi pusės daugiau sužinotų viena apie kitą. Tačiau bent kol kas tai yra neįmanoma, nes visi keliai, vedantys iki „The Walled Off Hotel“, eina per Palestinos teritorijas, kuriose Izraelio piliečiams lankytis draudžiama.

Ne visi palestiniečiai yra patenkinti „The Walled Off Hotel“ atsiradimu. Kai kuriems atrodo, kad separacinės sienos pavertimas turistine atrakcija labai supaprastina ir normalizuoja pačią okupacinę situaciją. Jau nekalbant apie tai, kad Banksy ją pavertė tiesiog geru verslu.

Apsilankymas Banksy viešbutyje

Pasivaikščiojus palei garsiąją sieną, kurią dabar puošia daugybė grafičių, užeiname ir į patį Banksy viešbutį. „The Walled Off Hotel“ laukiami visi – ne tik viešbučio svečiai. Čia veikia muziejus, pasakojantis separacinės sienos atsiradimo ir viso regiono istoriją, o antrame aukšte – visai įdomi palestiniečių menininkų darbų paroda.

Prie įėjimo mus pasitinka plastikinė šimpanzė, o pirmame aukšte veikiantis restoranas primena anglų džentelmenų klubą – užuomina į didelę britų rolę regione. Interjeras išpuoštas įvairiais Banksy darbais, o restorano viduryje stovi savaime grojantis pianinas. Dažnai jis groja ir britų grupės Massive Attack kūrinius: galbūt tai pokštas, nes daugelis tiki, kad po Banksy slapyvardžiu yra pasislėpęs šios grupės lyderis Robert Del Naja.

Beje, nors dėl šalia stovinčios sienos viduje beveik nebūna saulės šviesos, pats viešbutis nėra toks jau ir prastas. Pigiausias kambarys jame kainuoja 60 USD ir kyla iki 965 USD už prezidentinį numerį. Kambarius užsisakyti galite čia.

Apsilankymas Banksy viešbutyje palieka sunkiai paaiškinamą jausmą. Kažkaip keista matyti turistus, besišypsančius ir besifotografuojančius prie sienos, kuri kai kuriems žmonėms kelia tiek daug skausmo (beje, už tam tikrą kainą savo piešinį čia gali palikti kiekvienas norintis). Arba kitus, lyg niekur nieko sėdinčius restorane su bokalu alaus ar puodeliu kavos. Kažkaip viskas čia atrodo per daug komercializuota.

Iš kitos pusės – jei ne Banksy viešbutis, galbūt daugelis turistų prie separacinės sienos apskritai neatvyktų ir neturėtų galimybės pagalvoti apie regiono situaciją. Galbūt skatinti diskusijas ir yra meno paskirtis?

Grafičiais puošta skiriamoji siena:

Grįžimas atgal į Jeruzalę

Po apsilankymo Banksy viešbutyje Abedas mus nuveža atgal prie autobuso. Visą laiką draugiškas buvęs mūsų vairuotojas kelionės pabaigoje kiek agresyviai pradeda prašyti arbatpinigių – kažkiek primetam ir šokam lauk iš mašinos. Kelionė atgal netrunka, tik skirtingai nei vykstant į priekį, grįžtant į Izraelį tenka sustoti prie patikros punkto.

Visi autobuse sėdintys palestiniečiai tvarkingai išlipa ir išsirikiavę į eilutę rodo pareigūnams savo asmens tapatybės dokumentus. Tuo tarpu mes tik pamojuojam it kokia burtų lazdele savo europiniais pasais – jų niekas net netikrina, iš autobuso lipti taip pat nereikia.

Taip ir baigiasi kelionė į Betliejų – betotine siena atskirtą miestą, kuriame kadaise gimė Jėzus.

p.s. Nuotraukos surinktos iš kelių skirtingų apsilankymų Betliejuje. Piešiniai ant skiriamosios sienos nuolat keičiasi – pvz. Trump’as vėliau buvo uždažytas. Nuotraukų autorystė priklauso teksto autorei ir vienos iš kelionių kompanjonei Marijai Špokaitei.