NUOTYKIAI INDIJOJE III DALIS. MĖLYNASIS DŽODPURAS IR RUSVASIS DŽAIPURAS

Iš Puškaro (Pushkar) į Džodpurą (Jodhpur) vykstame vietiniu autobusu – buvome įkalbėti savo svečių namų Puškare šeimininko, kad reikia bent kartą pajusti, ką reiškia tokia kelionė, bus labai įdomu, sako jis, be to, pigu. Pajusti tai tikrai pajutome, ir vieno karto tikrai užteko.

Visų pirma, autobusiukas labai mažas, vietos kojoms praktiškai nėra, tad net kuprines laikome ant kelių. Stojame kas dešimt minučių kiekviename pasitaikusiame kaimelyje (ir be to, važiuojame ne kokiu nors pagrindiniu keliu, o tiesiog kaimo keliukais, kurie net neasfaltuoti), kur pastoviai išlipa, bet daugiausiai – įlipa žmonės. Po kurio laiko autobusas jau visiškai pilnas, žmonės stovi praėjimuose tarp sėdynių arba net sėdi vieni ant kitų (ypač vyrai, ten visiškai normalu dviems draugams meiliai elgtis vienam su kitu, laikytis už rankų, glostytis ar sėdėti vienas kitam ant kelių), kas priverčia jaustis šiek tiek klaustrofobiškai – maža kas nutiktų, iš autobuso ištrūkti būtų tikrai sunku.

Kiekvienas keleivis turi bent kelis didžiulius nešulius, kurie pilni tokių keistų dalykų, kaip, pvz., povo plunksnos, jau nekalbant apie įdomiai kvepiančius maisto produktus ar mažus inkščiančius šuniukus.

Be to, kiekvienoje stotelėje autobusą apipuola prekeiviai, kurie siūlo viską nuo vandens, spurgų, arbatos, vaisių, iki įvairių kitų patiekalų, kurių pavadinimų net nežinome. Autobuso keleiviai tuos patiekalus perka gan noriai, o pavalgę visas atliekas, įskaitant ir plastikines lėkštes, puodukus, įrankius ir t.t., tiesiog meta pro langą lyg niekur nieko, kas mane asmeniškai siaubingai erzina, bet jaučiu, kad nieko pakeisti negaliu.

Taip po penkių valandų klaustrofobiško dardėjimo, kuris mums kainavo maždaug po 2 Eur, pagaliau pasiekiam Džodpurą.

ŽYDRASIS MIESTAS: HOLIVUDINĖ NOSTALGIJA IR INDIŠKA PRABANGA

Džodpuras yra vadinamas mėlynuoju miestu (blue city), nes jo senamiestyje pilna būtent tokios spalvos namukų. Nėra tikslaus mokslinio paaiškinimo, kodėl dauguma namų mieste yra būtent tokios spalvos, bet populiariausia teorija – mėlyna spalva atspindi karštį, o Džodpuras yra vienas karščiausių miestų Indijoje. Kitos teorijos sako, kad mėlyna spalva mėginta pritraukti pirklius, kurie kitaip nepastebėtų dykumoje stūksančio miesto, taip pat – kad kovojant su termitais, dažant namus būdavo įmaišoma vario sulfato, dėl kurio ir atsirasdavo mėlyna spalva.

Mes irgi apsigyvename tradiciniame autentiškame mėlynos spalvos name įsikūrusiuose svečių namuose, pavadinimu Amar Niwas guesthouse.

Svečių namai ypatingi ne tik savo spalva, bet ir istorija – 2007 metais čia buvo apsistojusi filmo Darjeeling Limited (rež. Wes Anderson) filmavimo komanda, įskaitant ir Holivudo žvaigždes – aktorius Owen Wilson, Adrian Brody ir Jason Schwartzman. Ant svečių namų sienų išdidžiai kabo šios įsimintinos viešnagės įrodymai – laikraščių straipsniai ir nuotraukos su filmo aktoriais ir svečių namų šeimininkais.

Mes gauname kambarį, kuriame, esame patikinami, buvo apsistojęs Adrian Brody. Kambarys tikrai jaukus, o iš balkono matome visą Džodpuro senamiestį, tačiau atrodo, kad nuo 2007-ųjų nedaug kas šiuose namuose keitėsi, o šeimininkai gyvena praeities nostalgija – visur pilna dulkių, vanduo iš dušo vos vos varva, o kartas nuo karto kambarį perpėga koks vienišas tarakonas.

Vėliau užlipus ant stogo terasos ir belaukiant pietų, namų šeimininkas papasakoja, kad ne viskas pas juos šeimoje rožėmis klota, žmona jo nebemyli, tad jis ruošiasi skirtis, o ir verslas jau nebe toks kaip buvo anksčiau.

Mes ne itin sužavėti jo atvirumo einame pasižvalgyti po miestą, kuriam deja turime tik pusdienį, nes jau kitą dieną kraustomės į penkių žvaigždučių viešbutį, nakvynę kuriame vestuvių proga padovanojo draugai.

Atsisveikinę su Holivudo žvaigždžių pamėgtais namais, pasigauname tuk-tuką ir paprašome mus nuvežti į Indana palace – šiek tiek už miesto esantį penkių žvaigždučių viešbutį. Nežinau, ar dažnai svečiai į šį viešbutį atvyksta tuk tukais, bet mums tai nė motais – išdidžiai įvažiuojame pro didelius viešbučio vartus, paduodame savo backpackus viešbučio darbuotojams ir sumokame vairuotojui sutartą kainą, dėl kurios prieš tai dėrėjomės gal dešimt minučių – pavyko nuo 300 rupijų numušti iki 250, t.y. sutaupėme maždaug 70 ct!

Belaukiant kambario, gauname išgerti sulčių, šiltą drėgną rankšluostuką nusišluostyti veidui ir kitas penkių žvaigždučių viešbučio gėrybes, tuo tarpu, kadangi nesame dažni tokių įstaigų svečiai, greitai pagooglinam ar ir kiek reiktų duoti arbatpinigių mūsų kuprines paėmusiam ir į kambarį palydėsiančiam berniukui. Googlas sako duoti, tad nusprendžiame šiam reikalui paaukoti 200 rupijų, bet po to galvojam, gal mažai?  bet kaip Indijoj gal ir daug? bet čia gi penkių žvaigždučių viešbutis? bet gi panašiai tiek ką tik sumokėjom už tuk tuką? Žodžiu, tikrai didelė dilema užklumpa mus.

Kadangi prasitarim, kad esam naujavedžiai (jau trys mėnesiai po vestuvių praėję, bet manau, skaitosi), gaunam net geresnį kambarį, nei buvom užsakę, kuris maždaug tokio dydžio kaip vidutinis lietuvio butas, su svetaine, miegamuoju, didžiule vonia, ir daug visokių nemokamų smulkmenų. Iš karto susikraunam sau arbatos ir kavos pakelius, šampūnų ir dušo želė buteliukus, Gajus net šukas pasiima, – tikrai gi pravers.

Vėliau visą dieną leidžiam prie baseino, tiesa, aš jaučiuosi truputį įdomiai, kadangi esu vienintelė mergina su bikiniu (indės dėvi vientisus maudymosi kostiumėlius, uždengiančius kojas iki kelių ir rankas), o maža to, prie baseino dar kabo taisyklės, viena iš kurių sako dėvėti “vietinę kultūrą gerbiančius maudymosi kostiumėlius”. Nors niekas man nieko nesako, vis tiek kažkaip nejauku.

RUSVASIS MIESTAS: NAUJI DRAUGAI IR NAUJI DRABUŽIAI

Kitą rytą išsikviečiam tą patį tuk tuko vairuotoją (buvom pasiėmę jo numerį) ir išvykstame iš viešbučio taip pat išdidžiai, kaip ir atvykome. Vairuotojas mus veža iki kelionių agentūros, su kurios autobusu važiuojame į Džaipurą (Jaipur). Maždaug penkių valandų kelionė šį kartą neįsiminė – tai vadinamasis tourist bus, tad vietos šiek tiek daugiau, bet konforto mažai – vietoj kondicionieriaus puikiai veikia praviri langai.

Atvykus į Džaipurą jau gana vėlu, bet greitai surandame savo hostelį – tuo pačiu pavadinimu, kaip jau buvome apsistoję Udaipure – Moustache. Šį kartą apsistojame vadinamajame dorm’e – bendrabučio tipo kambaryje su keturiomis dviaukštėmis lovomis. Galvojom, kad taip bus pigiau, be to, lengviau su žmonėmis susipažinti, bet visas tris naktis savo kambaryje esame vieni.

Vis dėlto draugų susirandam ir taip – jau pirmą vakarą hostelio restorane susipažįstam su Vijay, apps’o kūrėju iš Delio, kurio daug klausinėjm apie indų kultūrą, kastas ir sutartas vedybas. Pasirodo, dar ir šiandien iš visų vedybų arti 90 proc. yra sutartos, ir dauguma jaunų indų tam net nesipriešina – galvoja, kad tėvai geriau gali nuspręsti, koks sutuoktinis jiems tinkamas.

Pats Vijay užaugęs vaikų namuose, tėvų neturi, tik brolį, kuris, sako, yra visai kitoks nei jis – gyvenime nieko nesiekia ir net skaityti nemoka.

Kitą rytą einam apžiūrėti rusvojo miesto – aplankom įžymiuosius Hava Mahal rūmus (žr. pagrindinę straipsnio nuotrauką), City palace ir kelias šventyklas, bet kartu nusprendžiam, kad tiek miesto įžymybių mums ir pakaks. Džaipure stovi net trys dideli fortai – Amber (arba Amer) fortas, Džaigar (Jaigarh) ir Nahargar (Nahargarh), ir nors iš nuotraukų jie atrodo tikrai įspūdingai, mes jau fortų prisižiūrėję pakankamai.

Apžiūrėję miestą pavargę einam link hostelio: triukšmas, dulkės ir beprotiškas eismas labai vargina, norėtume pasiimti tuk tuką, bet jau visai neturim grynų pinigų ir niekaip nerandam veikiančio bankomato. Galiausiai mus užkalbina vieno tuk tuko vairuotojas, iš kažkur prisiminęs, kad mes gyvenam Moustache, pasiūlo pavežti nemokamai ir dar pakeliui iki bankomato nuveža.

Iš pradžių į šį geradarį žiūrime nepatikliai, bet jis mus nuginkluoja savo draugiškumu ir humoro jausmu, atvežęs prie hostelio net pasiūlo jo tuk tuką pavairuoti, ką Gajus ir padaro. Vėliau dar išgeriam su juo ir jo draugais (musulmomas juvelyrinės parduotuvės savininkas ir jo sūnėnai) čiajaus.

Po arbatos gėrimo ceremonijos tuk tuko vairuotojas paklausia, ką veiksime rytoj, mes atsakom, kad gal norėtume man drabužių paieškoti (su savo atsivežtais šortais ir maikutėm ant petnešėlių Indijoj per daug traukiu dėmesį), o jis, aišku, žino geriausią vietą, kur jų galima nusipirkti!

Na va, ir paaiškėjo mūsų naujojo draugo geradariškumo priežastis – vis dėlto esam jam tik klientai. Bet ką padarysi, nusprendžiame surizikuoti, tegul veža jis mus į tą gerąją vietą, juk jei nenorėsim, galėsim nieko nepirkti (aha, tikrai nuoširdžiai tuo tikėjom).

Kitą dieną sutartu laiku susitinkam su tuk tuk vairuotoju, kuris mus veža kažkur – tiksliai nežinome kur, tik žinome, kad ten rasime labai gražių ir pigių (pasak jo) drabužių. Po kiek laiko sustojam prie didelio pastato, kur mus pasitinka kostiumuotas puikiai angliškai kalbantis indas. Pasirodo, atvykome į tekstilės gamyklą, kur be suknelių, kelnių, šalių, kostiumų, gaminami net vestuviniai drabužiai, patalynė ir kilimai. Mums parodomas ir pats gamybos procesas, pavyzdžiui, kaip natūraliais dažais dažomi audiniai ar kaip gaminami rankų darbo kilimai.

Žodžiu, viskas labai gražu ir puiku, bet jau suprantam, kad geruoju mums čia gali ir nesibaigti. Netrukus esame pasodinami ant sofos, pasiūloma kavos, arbatos ar kitų gėrimų, o kostiumuotasis džentelmenas pradeda mums rodyti patalynės komplektus ir lovos užtiesalus iš tikro šilko, kurie ir kainuoja kaip gaminiai iš šilko. Toliau prasideda tikinimai, kad tekstilę jie tiekia net Zara home (kas taip ir nežinau, ar yra tiesa), kad artėja Kalėdos, o čia yra puiki dovana ir t.t.

Kainos mums neįkandamos ir tikrai žinom, kad nieko nepirksim, bet sustabdyti visą tą show kažkaip nedrįstam, o ir žinodami, kad nieko nepirksim, jaučiamės kažkaip nepatogiai, juk jie mums tiek dėmesio rodo. Galiausiai kai viskas baigiasi, paklausiam, gal galima tiesiog drabužių įsigyti, juk to čia ir atvykom. Taip, galim, tačiau visi drabužiai čia gaminami pagal užsakymą, tad ir kainos atitinkamos. Pavyzdžiui, specialiai man pasiūta suknelė ar kelnės kainuotų apie 25 Eur.

Tikrai ne tiek tikėjausi mokėti prieš atvažiuodama čia, bet visa situacija tokia keista, kad galiausiai nuspdendžiame užsisakyti suknelę ir kelnes. Dad bandom pasiderėti, bet kostiumuotasis džentelmenas sugėdina mus – juk čia viskas rankų darbo, specialiai man siūta ir t.t. Galiausiai išsirenku medžiagas, sumokam, o vakare gaunu jau pasiūtus drabužius.

O koks gi šios istorijos moralas, net nežinau. Pirma, manau tuk tuko vairuotojas tikrai gavo nemažus komisinius už tai, kad mus atvežė į tą siuvyklą ir mes išleidom ten apie 4000 rupijų. Antra, mes tikrai pasidavėm spaudimui ir jautėmės nejaukiai nieko nepirkdami. Bet iš kitos pusės, nusipirktus rūbus iki šiol nešioju, jie man puikiai tinka ir tikrai yra geros kokybės.

Žinau tik tiek –  visos geros istorijos Indijoj prasideda susipažinus su tuk tuko vairuotoju ?